Depresija

Visad patys įsižeidžiam.Įsižeidžiau ir dar kitą įžeidžiau...




Man nepadeda tokios emocijos ir chaosas. Pasirodo, ten kitokia grupė. Kita specifika. Aš pasijaučiau nesaugiai... Ten labiau iformacinio tipo grupelė su pasidalijimais patirtimi. Nėra dirbama, kaip, pvz, kitame skyriuje. Kur sprendžiamos problemos čia ir dabar.. Kur pasiskirstoma vaidmenimis, jei to reikalauja situacija, kur daug atsvėrimo, emocijų, ašarų...

Nu labas.
Man jau šiek tiek ramiau. Nežinau, kaip bus. Ar susigyvenau su 1 man sunkia mintim, ar čia pirma šoko banga kiek atslūgo. Žinau, kad viena kita diena nk daug nereiškia. Belieka padėkot Dievui, kad šiuo metu pusiau guliu šiltoj lovoj, nejaučiu skerdimo ir rankos pakėlimas nereikalauja titaniškų pastangų.
"Apakus" skaičiau apie Bestygės gastroliavimą. Suprantu, kad ne tik nerimas skirtingai žmones veikia, bet ir asmenybiniai skirtumai. Man net nejuntant nerimo reik nusiteikti, kad reikėtų nuvaryt, pvz., į paštą, ar biblioteką. Kad į abu kartu tą pat dieną, ir dar kavinę, išvis man misija neįmanoma... Labai išvargstu emociškai nuo tokio socialumo, po to reikia keleto dienų atsigaut. O dar gulint ligoninėj, kai reikia pratintis prie svetimos aplinkos...
Aišku, baltai net pavydėt galima. Mane nerimas paralyžuoja - ir psichologė sakė, kad dažniausiai žmones kaip tik skatina judėt, o aš visiškai apmirštu, reikia didelių pastangų bet kokiam veiksmui. Darbas gal išimtis. Daug lėčiau dirbu, bet įsijungia mygtukas "privalau", tai paprastai kas būtina padarau. Nors būta visko mano patirty.....
Verksne, klausei dėl darbo, - tai nukreipia mintis, kai lengvesnė depresūcha. Bet, kai tokie etapai, kaip dabar buvo, man šakės... Gal nelygu koks darbas. Manajam reikia tikslumo, atidumo, susikaupimo. Telaukiu mirties, kokie dar darbai...
Kadangi nesusiradau naujo darbo, kolei kas sėdėsiu ramiau, nes kalėjimo prižiūrėtojų nebus visą mėn. Be to dirikas vakar pasakė, kad kilsteli man algą (nedidele suma, bet vis tiek gerai, nes buvo apgailėtina..).
Bet minties apie naują darbą tikrai neatsisakysiu. Jaučiuosi lyg pati save žeminčiau čia sėdėdama dėl to "kolegos".
Biuletenių imti negaliu dėl finansinės situacijos. Ėmiau 2k. dėl depresijų. Kai rodo minimumą "ant popieriaus", o reikia nuomotis būstą, pačios turbūt suprantat... Kai ėmiau antrąkart, gal ten ir negalėjo būt kitaip, nes ką ten bepadirbau nežinau... Bet nei "pasveikau", o dar prisidėjo ir finansinės bėdos. Tad biuleteniui pasirašyčiau jau jei tikrai visai nebepadirbčiau. Dabar sulėtėjau, bet šiaip taip darbuojuos.
Šian grįžau 21val. iš darbų. Reikėjo bendraut gyvai su klientu. Nemoku apsakyt, kaip man tai sunku... Tą laiką atidirbu, bet paskui tesinori mirt.

Na, manau, man irgi būtų nesaugu ir keista pirmą kartą tokiam susitikime. Pati nežinau, kaip reaguočiau.

Aš va irgi pastebėjau, kad kitos juda, daro kažką, užsiima, kad tik nesėdėtų vietoj, nes tada geriau. O man grynai kaip ir Tau, atrodo nejaučiu nerimo jokio, bet vistiek yra žiaaauriai sunku prisiverst kažkur išeit, ypač, jei dar kokius reikalus tvarkyt neįdomius ar dar ką. Į parduotuvę gal nieko dar, nes gali jei ką apsisukt ir maut iš ten staigiai Aš seniau oho kiek visur varydavau, keliaudavau ir su mašina po Europą, tūkstančius kilometrų, ir lėktuvais skraidydavau, į koncertus, festivalius važiuodavau, ir šiaip dirbdavau pilnu etatu, po 13val. per parą kaip minimum, dar sugebėdavau paskui į kokį barą, kavinę nueit ir t.t. Absoliučiai nereikėjo poilsio, kai grįždavau namo ir nebūdavo kur išeit, su kuo išeit- varydavau viena į miestą vaikščioti, po parduotuves apsišopint ir t.t. Klausinėdavo manęs draugai- kaip aš gyva dar tokiais tempais. Dabar manęs niekas neištemptų tokioms avantiūroms, gink Dieve Net keista rašyt apie save tokius dalykus, lyg apie kitą žmogų, atrodo... Man dabar, kad kažkur išvažiuot, tai reikia kelias dienas prieš tai emociškai ruoštis, ir tai, kartais net nesugebu, nueinu miegot ir viso gero Tuo metu tiesiog galvoju, kad galit mane ir užmušt- vistiek nevažiuosiu. O jeigu visgi išvažiuoju, tai paskui irgi bandau atsigaut kelias dienas. Kažkada su draugu, kuriuo pasitikiu, išėjau į miestą, su pažadu, kad parveš mane namo iškart, kai pasijausiu blogai/atsibos. Tai kažkaip palyginus neblogai dar buvo, nes tas saugumo jausmas buvo, kad jei ką tikrai galiu tam žmogui pasakyt, kad man blogai ir noriu bėgt iš čia. Porą valandų pabuvau ir jau lėkiau atgal į lovą, mane tos dvi valandos taaaip išvargino, tas bruzdėjimas, judėjimas žmonių, tų garsų daug, daug pažįstamų, tai visi kalbina, klausinėja, nes "seniai matyta". Jetau, aš stiklinėm akim sėdėjau ir net negirdėjau turbūt pusės, ką man ten kas pasakojo

Mano tėtis dingo.....

Kai buvau sveika, studentė, išeidavau iš barako 9 ryte ir grįždavau vakare 9.

Dabar viskas kitaip... Persitempiu nuo nieko kartais. O kartais ne. Bet pernai tai buvo žiauriai blogai. Niekur negalėjau eiti. Į kavinę dabar man nueit tolygu pasisotinti. Čia maitin labai prastai, plius porcijos mažos.

Krizių skyriuj kitaip buvo.

Na, tas judėjimas greičiausia ne vien fizinis. Juk turi būti interesas kažką veikti. Pvz., į filmą eit juk, turbūt noris kitiems. Mane net nupurto ta mintis... Kokie dar filmai, kam jie... Nieko aš ten nematyčiau, jei nuneštų ir pasodintų...
Bet, matyt, rezultatas tai tas pat, - nerimas yra nerimas. Tai be rpto sunkus jausmas.
Man vėl neramu. Labai.

Mane papjaus nerimas, jei tėtia negrįš.jau trys paros dingęs

Kas čia su tais tėčiais. Tai vieno dingo, tai kito.

Bestyge,tik to Tau ir betrūko.Tiesiog išėjo ir negrįžo?Ir jokios minties kur galėtų būt?Kažkoks siaubas.
Gerai,Night,kžkada rašei,kad taip nebus,jog gyvensim ramiai ir niekas iš šalies nedirgins.Tik bėda,kad mūsų būsenoj viskas dar baisiau atrodo.
Atrodo,vaistus geriam,stengiamės,o tas žiaurus nerimas vis grįžta ir grįžta.

Nutempiau prieš kurį laiką save į operą.Nu ir kas iš to.Visi normalūs žmonės žiūrėjo ramiai,o aš vos ne balsu blioviau.Ir tikrai ne toj vietoj,kur graudu turėjo būt.Tai ko ten eit?Nors ,jei kas kur tempia-einu,nes žinau,kad taip greičiau praeis diena,ir nors kažkurį laiką,kol miegosiu,nieko nejausiu.Nors ištisi sapnai irgi vargina.

Ksenija,nemiegi naktimis?Gal Tau irgi kažkas nutiko,kad vėl atkritai?Juk jau buvo geriau.

Siaubas... laikykis.

jau bliaunu. Pas du turėtus draugus nebuvo artimiausias tris paras. Megdavo prie uztvankos eiti.

Jis man skambinejo tris paras.nekeliau.gal skambino kazkas kitas is jo telefono.tris dienas telefonas ne rysio zonoj.

Megdavo isgeres vaikstinet vlsur.

Nusiunte tecio broli i kriminaline policija.....

Kelis kartus jau buvo uzvaziave jam jauni zulikai.

Man baisiausia, kad jei sumuse zulikai kaip suni, jam skaudejo ir as niekuo negalejau padet jam...kad imete i upe...

Sveikos