
Labas rytas.
Labas rytas.
Ingridut, rytais jau reiktų ne tik kavos puodelio, bet ir židinį užkurt. Nugi šalta sėdėt ir plepėt.
Jūs manęs visai negailėkit kad sergu. Gerai man, aš tuo patenkinta. Pagaliau galiu ramiai namie pasėdėt. Tiesiog pasėdėt. O tai vis darbas darbe, paršliauži iškišusi liežuvį ir nėr kada nei pailsėt, nei normaliai namus sužiūrėt. Nakties poilsis nesiskaito, nes ten tada koma būna po dienos darbų, o ne poilsis.
O jūs ir jūsų antrosios pusės būkit sveiki. Jūsų kitoks ritmas ir kitoks darbų pasidalijimas.
Žaviuosi jūsų mezginiais, norisi jų matyti kuo daugiau, bet pati megzti visai nenoriu. Ne dėl to kad nelabai moku. Tiesiog mano aplinkoje niekam nieko nereikia. Ko reikia, nusiperka, panešioja ir išmeta. Vartotojai.
Luety, likus vienam, poreikiai ne perpus sumažėja. Daugiau. Mano asmeniniai poreikiai sumažėjo 90%. Kaip ir nieko nereik. Bet va, ne bute gyvenu, tai sodybos priežiūra, namai reikalauja tokio pat tempo ar esi dviese, ar vienas. Sodo medžių priežiūra, genejimas, balinimas, šienavimas, rudenį lapų tonomis surinkt - gi ne 5arai žemės ir ne 5 medeliai.. Tai vėtra ar sniegas miško medžius išlaužė, šakas sutvarkys kas? Puškinas? 40 arų tvenkinį apšienaut irgi ne valsą sušokt.. Ne viskas mano jėgoms. Ką anksčiau darei dviese, dabar visi darbai vienam likę. Ir ne tik tai, neišvardinsi. Viskam samdyt kažką, ne mano kišenei. Kažkas vistiek lieka apleista, kažkas nyksta. Va tokie ir poreikiai. Nieko nereik, bet viską daryt dvigubai reik.
Pykstu kad lyja. Nespejau užlipt ant stogo ir latakus išvalyt, vanduo bega bele kur. Padangas laikas pasikeist į žiemines. Nu, va toks niekinis dalykas, kas čia yr atrodo. Bet va, užims vėl laiko.
Dusia, tu teisi. Ne tu viena tai sakai, man ne naujiena. Bet labai sunku išeit, sunku parduot, kai viską esi padaręs savo rankomis nuo nulio. Nuo pliko buvusio kolūkio lauko. Atėjom čia į plynę visai jauni, žali, ir viską susikūrėm patys savo rankomis. Visur mūsų darbai, mūsų rankomis mūryti namai, mūsų sodintas miškas, sodas, mūsų iškastas tvenkinys, mūsų privatumas ir ramybė čia.
Ir kur man eit. Bute iškart mirsiu, dar slenksčio neperžengusi. Ne man. O kitur svetima, nieko mano nėra. Nežinau ko reikia, kad parduočiau. Dar nepasitaikė toks žmogus, kuris įtikintų, kad taip bus geriau.
Ir kito vyro nenoriu, neverta tikėtis, nes tikrai nerasiu tokio kuris man įtiktų. Aš daug reikalauju ne tik iš savęs, bet ir iš kitų. Matau aplink diedus šeimose ir ne šeimose, kaip jie elgiasi, kaip gyvena, bet man kai kuriems šūdarankiams norisi nagus nudaužyt su montiruote. Ar man kažkokio panašaus nevykėlio reikia? Ar norėčiau tokiems maistą ruošti, skalbti, rūpintis? Tikrai ne. O geri vyrai nesimėto kaip rusiškos kapeikos.
Ex aš tik savo pastebėjimus parašiau .
Ginkdie nepatarinėju .
O kas čia būtų blogai jei ir patartum. Daug nuomonių gerai. Nebūtinai čia mane paplaukiui šukuot. Ateis laikas, išsidėliosiu visas nuomones kaip kortas ir žiūrėsiu kurioj kortoj ta kylanti mano saulė. Bus lengviau ją rast. Turbūt.