



O šiaip... Manau, kad pas mus tiek savižudybių, nes mes esame paprasčiausiai nejautrūs kitiems. Jei žmogus inkščia (kaip sako Luety), jam yra blogai. Ir koks suš... kieno reikalas, kad kažkam atrodo kitaip. JAM yra blogai ir taškas. Jei žmogus mums rūpi, manau, kad tokiu atveju reikėtų tiesiog kalbėtis su juo, išklausyti, bandyti suprasti, patarti, o jei to jam nesinori, tiesiog būti šalia. Jeigu ir žmogus su pagrindu ar be neigia savo situacijos rimtumą, nenori nei gydytojų, nei vaistų (o tai pagal jus yra neleistinas dalykas), tiesiog apsišarvuoti kantrybe. Nereikia nei gailesčio, nei užuojautos rodyti. Tik rodyti vieną dalyką kad žmogus jums svarbus ir rūpi jums. O dėl tų pačių medikamentų... Kai yra taip blogai, kai dūšios skausmas žymiai didesnis už sulaužytų kaulų skausmą, jau nebesigilinama, koks blogis ar nelabai tie vaistai. Ir kalio cianidą galima išgerti, jei kažkas pasakys, kad nuo jo palengvės. Aš esu labai labai prieš vaistų naudojimą, bet būna atvejų, kai jie gali padėti atvesti žmogų prie būklės, kai jis jau gali pats sau padėti. Kai būna nueita jau per toli. Nes kitaip jau gali būti tik užribis. Ir suprantu, kad ne visiems tą suprast. Ir gerai būtų, kad nereikėtų suprast. Bet visiems nesuprantantiems švaistytis pagydymo miške instrukcijomis yra paprasčiausiai kvaila, neatsakinga, nejautru ir žiauru.
Tikrai dabar viskas. Pažadu prie šios temos negrįžt.