Funtikas labai gražus katinėlis buvo, man primena Azucenos Torą ir gal Vincą

Ir akys jo labai gražios, ramios ir protingos
O Friskė kokia ligoniukė

Gerai, kad viskas praeityje, ir ji labai graži ir puošni katytė

O tokių ligoniukų aš tiesiog bijau, vaizduotėje jau vaidenasi, kad šitie sodo katinėliai galėjo būti tokie nelaimingi

Nes kaimynas siūlė juos sugaudyti ir išvežti kur nors į miestą ir paleisti tarp daugiabučių, tai skubiai pradėjau vilioti juos į katilinę
Nors aš jau buvau davusi sau žodį, kad daugiau jokių gyvūnų. Tai ir dėl amžiaus, ir dėl sveikatos, ir dėl finansų. Tiesiog sakiau, kad jau gyvensiu tik sau, be jokių rūpesčių, kad ir gyvūnais. O gavosi kaip tai bobutei ant suoliuko - gandrai prinešė, o dar yra kačiukų mama ( laikau katilinėje ), ir dar ateina tas ryžas benamis - maitinu kieme...
Šituos kačiukus aš planavau ( gal dar ir planuoju ? ) padovanoti, bet kyla daug klausimų :
- kaip juos padovanoti, kai jie neišskiriami, rainiukas vienas verks, o juodukė juk laukinė, kas gi ją gali paimti ?
- kas juos ims jau beveik užaugusius
- šeimai su vaikais jie visai netinka, bėgs slėptis nuo vaikų
- bute jiems bus sudėtinga gyventi, jiems reikia be streso, kad būtų kuo mažiau žmonių, niekas negąsdintų
- jeigu bus name su kiemu, tai pabėgs kur nors, nes neįprasta nauja vieta
Žodžiu, nerandu atsakymų ir sprendimų...
O dėl bendravimo,- kadangi aš gyvenu viena, ir vat nutinka tokie nuotykiai su katinėliais, na, norisi pasipasakoti, gal ir pajuokauti, nes tie pipirai ir juokingi, tai darbe ar pažįstamiem nepasakosi vis apie katinus ( nors kartais papasakoju ), pafotografuoju, norisi nuotraukas parodyti, žodžiu...