Aš irgi šnd per žioplumą vos atbula kitos mašinos aikštelėj nepabučiavau. Spėjau sustot, kai užpypė parktronikai, nes žiūrėjau per kitą veidrodėlį tuo metu.
Apsinuodijau dienos pietum medicinos instituto kavinėj 
pirmadienį gal linkėjimus reikės perduot. Grįžus namo viską wc atidaviau. Pagaliau po 3 bandymų pamiegot, atsigavau. Gal net pamegsiu vakare.
Aš pirmadienį pradedu mankštas, masažus ir ultragarsą.
Trečiadienį tikiuosi Gyčiui gipsą nuims, irgi neaišku, kada reabilitacijas gaus.
Restar, Limit, niuma 
Pamečiau virbalą crasy trio besivažinėdama 
teks vėl atidėt kojinių mezgimą. Kai ploni tai ir išslydo turbūt besinešiojant 
Manęs vonia visai neatpalaiduoja.. Bet vat vaikščiot galiu ir viena.
Labiausiai galvos masažas atpalaiduoja. Buvau antradienį pas vieną užsirašius, tai galvą masažavo, plaukų kaukes tepė,tai vos neužmigau 
O šiaip Restar, tegu šeimyna labiau prisideda. Maniškiai va kelias savaites išgyveno ir be mano pagalbos. Ir sotūs, ir sutvarkydavo. Gyvi
Šiandien dičkiui fizinio pamoką darė ant batutų. Tai įpusėjus vienas vaikas kažkaip iš batuto šoko žemėn apsisukęs ir vos stuburo nesusilaužė.. Tai klasiokam šokas buvo. Verkė sakė visi. Bet laimei, viskas gerai baigėsi, be lūžių.
Aš jau dičkiui vakar apmokymus pravedžiau, tai atsargus buvo.
Nežinau kaip mokytojai teko atlaikyti tokį stresą 
Niuma, linkiu, kad nepamatytų lūžio, kaip mano panelei, mes irgi tikėjomės, kad nuims gipsą...
Maniškiai irgi kažkiek susitvarko. Vyras viską geba. Tik va, grįžęs kokią valandą sukinėjosi be galvos, aš nekreipiau dėmesio, paskui jau pradėjau griežtai vadovaut ką po ko daryt. Tai vakarienė jau tuoj bus 
. O aš tik grįžtu ir stoju daryt, kad ji būtų iki 19 val. Ar manot, kad man lengva su tuo susitaikyti? reikėtų nebūti namie, kad nesinervinčiau dėl tokio neorganizuotumo arba būt paslikai lovoje. Merginos šiuo metu padėti negali, o bernai... Arba nėra, arba žaidžia kompu - yra "mače", kurio negali nutraukti, arba kas mokosi, arba... kodėl aš? Mane tas visas vadovavimas, reikalavimas, nuolatinė priežiūra labiausiai ir išvargina - sakyt, kas ką kada turi daryt. Dėl to ir nėra tos tvarkos ir nuoseklumo, nes namie aš jau nebeturiu jėgų, prisiorganizuoju darbe užtenkamai... O sąmoningumo nėra kol kas. Bliovė šiandien vienas grindis siurbdamas, o dar turėjau eiti iš paskos ir rodyti, kur nesusiurbta. Ai, ir tai praeis...
Restar, kiekvieną kartą bus lengviau su siurbimais jie kažkaip išmokti turi. Pas mus irgi būna ašarų, atsikalbinėjimų, konkurencijų. Bet aš dievinu Family Link programą telefone- pas abu įdiegta, kai neklauso ramaus pasakymo iš 3,4,5 karto- išjungiu telefonus tiesiog per saviškį. Ir girdi, ir padaro, ir nervų sutaupom. Uždėjus ir laiko, ir valandinį apribojimą.
Restar, o kas atsitiks, jei visi pavalgys vėliau, kai pasidarys be tavo įsikišimo? Kas atsitiks jei kambarys bus pusėtinai išsiurbtas? Kas atsitiks, jei kambarys bus išsiurbtas rytoj, o ne šiandien? Kas atsitiks, kai tave išveš į Vasaros gatvę? Kas atsitiks, kai tu gausi infarktą? Kas geriau ar besiilsinti ir į daug dalykų užsimerkianti mama, ar mama - isterikė? Eik pasivaikščiot! Arba eik pas kaimynę. ;)
Ristina, nėr kas nupaveiksluoja. Vyras kaip pavydi draugė - nėr ką rodyt, nes per toli, per kreivai, kojos, rankos nukirptos.
Nu manau esme ta kad nu jei daro tai lai ir daro be organizavimo ir vadovavimo, cia vyrui labiau, vaikams aisku teks pavadovaut. O siaip nu reikia susitaikyt kad kazkas daroma pagal kita tvarka ir nebutinai jinai bloga, jinai kitoniska ir tiek. Cia bliovimo siurbiant neliecia, maniskis irgi bliove kol as neuzblioviau. Tada greit susisuko ir asaros baigesi.nu cia taip nes as kantri ir daug betvarkes leidziu, retai dakala iki uzbliovimo
Bet realiai pas mus namie vyriska tvarka - vyras kaip supranta taip sutvarko, o as apsimetu kad nematau nesveistos kriaukles ar virykles
Aš tai suprantu Restar. Patarimai visi protingi, bet tai nėr tokio mygtuko pas žmogų-raz ir išjungei stresą, rūpestį ir nervus. raz ir įjungei puikius vaikų organizacinius ar kokius tai kitokius įgūdžius.
Gal verta kokiais tai mažais žingsniukais, nedidelėm sritim ir minipasiekimais? Tesiog bandyt neišikelt sau tikslo būti idealu visur, čia ir dabar ir nesitikėt, kad tuoj pat ims ir pasikeis, streso ir galvojimo neliks.
Viena pažįstama tokį metodą išbandė. Tikrai labai susinervinus buvo, gyvenimo pabaiga toks vaizdas. Išėjo viską metus viena prasivaikščiot ir eidama per prievartą šypsojos. Iš pradžių buvo sunku, bet prasiėjus taip pusvalandį labai pagerėjo. Grįžo visai kita nuotaika ir naujom mintim problemos sprendimui.
Na, teisybės dėlei vaikščiojo ji tamsoj, galima aakyt nieks nematė prievartinės šypsenos
Apie reabitologus-o ar nėra taip, kad su siuntimu gali registruotis pas bele kokį bet kurioj įstaigoj? Aišku, turbūt paskui ir užsiėmimai toj, kur reabilitologas. Jo-užknisa ta tvarka, kurios dar nieks ir neišaiškina, ka gali, kur gali ir kaip gali.
Aš augindama vaikus taip įpratau perlipti per visokias netvarkas, kad ir dabar vaikams jau ganėtinai užaugus, negaliu sugrįžti prie noro darkytis.
O kamščiai kažkaip šiandien po pietų visur buvo dideli. Gerai, kad važiavau troleibusu, tai rami sau sėdėjau, nereikėjo nei stresuot, nei niekam neįvažiavau Bet troleibusas turbūt dvigubai ilgiau važiavo namo.
Panos, nu man gi ne 16. Aš labai protinga, jeigu ką . Man tik reikia išsisakyt ir trupučio supratimo. Kai kam pavyko - ačiū . To ir užtenka. Mano kartelės dėl tvarkos visos pažemiui... Ir dar yra tam tikrų dalykų, kurie nesikeičia. Organizmo jautrumas, pvz. Ir didelė dovana, ir didelis prakeikimas, žiūrint kokioj situacijoj. Arba liga, kuri keičia tam tikrus dalykus. Vakar dar paskaičiau apie savo skydliaukę, pasinervinau, kad anksčiau nebuvau tokia protinga ir nesidomėjau, o pasitikėjau gydytojom ir skirtom tabletėm ir tam tikri dalykai jau negrįžtami...
O šiaip - iki 05.20 negaliu niekaip niekur sustoti. Nu negaliu, nes neištekėjau už milijonieriaus ir darbas man svarbus. Užtat beveik visą vasarą turėsiu daug laisvės. Žinau kainą, kurią moku už tai, ir bandau maksimaliai funkcionuoti. Tik norėčiau išvengti avarijų, brr....
O dėl reabilitologo - ja man pabuvo LImit - pareabilitavo mane . Nu, nes jeigu dar apskambinčiau kokių keletą poliklinikų ir net jeigu sulaukčiau dešimto teigiamo atsakymo kur nors net nežinau kur - PIiaitėj ar Pašilaičiuose, ar tose pačiose Santariškėse - kaip manot, kiek man tas laiko/sveikatos suėstų va šituo pačiu įtempčiausiu metu? Geriau skirsiu tą laiką maloniam pabuvimui su vaiku ir pati tuo užsiimsiu. Panašiai buvo su įtvaru, kurį buvo skyrę mažajai dėl klubo displazijos. Panešiojom savaitę ir mečiau tą baisiausiai nepatogų reikalą karštą vasarą. Ėmiausi pati masažų kasdien, o atėjus patikrinimo laikui jau kita gydytoja Santariškėse pasakė, kad to įtvaro ir nereikėjo...
Pažiūrėjau pora serijėlių, pamezgiau kelis eilutes. Nu tie žandikauliai taip įsitempę, kad baisu...
Tą būseną, kai reikia tiesiog išsikalbėt, irgi žinau. Būna vyrui sakau, tu neieškok sprendimų, o tiesiog išklausyk. Msn pabumbėt reikia
Į visas mūsų temas ką tik pažiūrėjau: Mano gyvenimas be manęs. Nelabai užkabino, bet taip, neturim mes viso pasaulio laiko...
Vakar matytas 'Svetimi namai' pravirkdė. Geras.
