aš pradėjau skaityt Šikšnosparnį ir kažkaip neužkabino...o kitų negaliu pradėt kol tos nebaigiau, bet klausimas ar baigsiu
Visoms nusiminusioms pacituosiu maždaug Oželytę: ne turėkit svajonių, nes jos įstato mus į tunelį ir nebepastebime aplinkui kitų galimybių
Stebiu rinkimus su ironiška šypsenėle
Kerpena, būtinai nešiok
Tinka tau ir ypač šitam deriny su tokio modelio kelnėm
Tik vieną ne į temą pastebėjimą turiu. Ne nešiok tokių trumpų karolių. Trumpina ir apvalina kaklą. Dėkis ilgus su kokiu pakabuku, kad formuotų V raidę
Dėl tų svajonių. Tą dieną, kai kažkuri Oželytės interviu pasidalinot, kad neturėkit svajonių... man FB išmetė ir Ilzės straipsnelį, kaip būtinai reikia svajoti...
Tai ir žinok dabar žmogus - svajoti ar ne. 
Sakai negerai karoliai - o aš praktiškai tik tokius ir nešioju, mėgstu, niekad nepagalvojau, kad kaklą trumpina, man dažnai kitokie nesižiūri.
Jo Nesbo, visas knygas su Hūle perskaičiau, man irgi patiko. Pradėjau nuo Vaiduoklio, bet kai supratau, kad čia serija, tai tada visas iš eilės pradėjau.
Sandros Brown irgi esu perskaičiau nemažai, bet jos kai kurie labai jau pagal tą pačią schemą. Pačią pirmą perskaičiau Šalčio faktorius, tai tokia gan įspūdinga pasirodė, o paskui pakliuvo iš eilės keletas tokių kur kažkoks sąžiningas įstatymo atstovas susiduria su moterimi, kuri įtariama nusikaltimu ar kaip kitaip susijusi, tarp jų įsiplieskia meilė ir viskas vyksta tokiame fone - kova tarp jausmo ir pareigos, nuslėpti faktai. Ir finale paaiškėja, kad Širdis nemelavo. Nors šiaip fantazijos jai nestinga ir pats nusikaltėlis gana netikėtas būna, bet kai jau schemą atpažįsti, tai vis tiek pusė įdomumo prapuola, kad bent jau ne ji bus nusikaltėlė 
Be to Sandros Brown dar yra ir meilės romanų prirašyta, tai esu mačius komnetarų, kad nusivylė, nes tikėjosi detektyvo, o čia saldi istorija.
Kerpena aš pilnai Liniukai pritarčiau dėl karolių
mane ilgi kaklo papuošalai nervina savo ilgiu, nes maskatuojasi, daužosi, trukdo ir pan.
apskritai mane papuošalai nervina
savaitgalį nusipirkau dvi sukneles 
nė vieno taškiuko. tik gražiai mėlyna ir gražiai ciklameninė ir labai patogaus bei paprasto dizaino. ir kaina patogi vyras liepė dar ir trečią pirkti, ale bet susilaikiau
jau norėjau barti Liniuką už tą "ne" pasirodo be reikalo
ai apie knygas,
prieš kokį mėnesį skaičiau nesustodama visokisu ten detektyvus. ir Sandra buvo tarp jų ne viena
per atostogas pasiėmiau tris, vos ne vos vieną įveikiau. dabar pasiėmiau vieną, ir kažkiek paskaičius, supratau, kad ne to norėjau...
paėmiau Stiklinė pieno. kažko per žiauri pasirodė.
eisiu to Nesbo 
Nu Nesbo irgi žiaurios, ypač kai kurios, pvz Sniego senis.
Yra ir filmas pastatytas, bet ten pusės to siaubo nėra, ypač pabaigoje.
Neseniai šią knygą prarijau. Patiko https://www.knyguklu...wsaAm9zEALw_wcB
O šitąjį anąjį - gal galit man kas nors paprastai paaiškinti, kodėl mėgstat skaityti visokius įtempto siužeto reikalus? Pamenu, kad ir aš mėgau kažkada, nepamenu - kodėl? Gal, kad įtraukia, intriguoja, bet man yra įdomių įtraukiančių ir be ten kokių žiaurybių ar įtemptumo. Nes kai baigiu naktį skaityti, ir širdis daužosi, net bijau į kitą kambarį nueit, tai jau man brr... Vengiu sąmoningai tokių dalykų, siaubo filmų išvis. Gal dėl to, kad ta mano vaizduotė labai laki, pernelyg įsisiūbuoja, kenčia nervai po to, tai saugau save kiek galėdama.
Ir apskritai, knygas tik pasivežioju šen ten, o į rankas nesugebu pasiimt. Nes akinių reikia, neatsimenu, kur jie, trumpiems prisėdimams tik telefoną pasigriebiu, o ilgesniems - mezginį. Tai ko norėt iš vaikų...
Vyras vakar man nupirko kažkokią dovanų, kuri ilgą laiką buvo draudžiama publikuot... kažkoks ten psichopatas. Bandysiu skaityt, bet nepažadu. Nei siaubo filmai, nei knygos netraukia.
Manęs kažkaip gąsdinančiai neveikia. Bet man reikia paslapties, intrigos, galvosūkio, netikėtumo. Detektyvuose visa tai yra. O dėl žiaurumų... Na čia kaip narkomanui reikia vis didesnės dozės, lengvi nebeveža. Beje Jo Nesbo man labiau net patinka ne dėl paties siužeto, o dėl Hario Hūlės. Labai detaliai išplėtotas personažas. Man primena vieną realų žmogų, kurį gana gerai pažinojau, dėl to jis man toks tikroviškas atrodo.
manęs šiaip baisumai negąsdina, na visokie ten įtampos ir panašiai. ta prasme, detektyviniai. filmai irgi nesukelia kažkokios ten nemigos ar širdies daužymosi
bet kai kurios knygos būna labia tokios tikroviškos ir nupiešta su visom smulkmenom, ir tas siaubas labiau iš to realisitiškumo, kai net galvoji, iš kur tam rašytojui žinot, kaip ten būna
kaip pvz Stiklinė pieno. siužetas, kaip mergaitė paprasta iš Lietuvos kaimo prikalbinama uždarbiauti užsienyje, o iš tikro yra seksualiai išnaudojama. fui fui fui, kažkaip visos tos kankinimo smulkmenos. bet tikiuosi, kad toliau gal taip nebus. nu nes iš tikro Herbjorg Wassmo man patinka, kiek skaičiau, nors žiaurybių pas ją tikrai netrūksta
