Kaip aš vaikystėje negalėdavau pakęsti tokių eilėraščių. Tiesiog jausdavau kažkokią gėdą, viskas susitraukdavo viduje ir užgniauždavo gerklę, kai klausydavau. Gal todėl kad savo mamai nieko panašaus nejaučiau, tai tie eilėraščiai atrodydavo kaip akivaizdus melas ir apsimetinėjimas.
Jis mane ir namie mamyte vadina. Turbūt vienas iš visų trijų 
Šiaip, pačiai keista, nes jaučiuosi 'mama'. Ta prasme, esu ne iš tų siusi pusi mamų, bet berniukų, griežta mamka 
Kerpena, o taviškiai vaikai nedeklamavo?
aš panašiai kaip ir tu, nemėgdavau jokių ten meilių seilių, su mama irgi per atstumą, bet vat mano vaikai mane perauklėjo negali gi atstumt vaiko, kai nori pasiglaustyt, kai tos akutės tam darželio koncerte ieško salėj tavo akių ir nušvinta tokia nuoširdžia meile.... joms dar ir dabar reikia visokių ten apkabinimų, paglostukų 
ir net 20metės parnešta gėlytė mamos dienos proga ir paprastas "čia tau, mamyt" sudrėkina akis....
Sveikos,
išleidau mergičką į mokyklą su megztiniu, paskui iš paskos lėkiau su striuke ir skėčiu , nes ekskursija kažkokiam regioniniam parke šiandien.
Aš žiauriai noriu atostogų, noriu į savo sodą/daržą akis žalumoj ganyt, tai darbas tik sukandus dantis, o tarp dantų - dar ir žvyras . Vakar dar vieną renginį iki atostogų suplanavom, tai šventė nusikėlė dar truputį , dar netipinės veiklos priplanuota, kurią reikia kažkaip išvežti... Tai pasidariau kitą šventę - vėl manikiūrą su geliniu. Pirmą kartą gyvenime manikiūras su lakavimu 2 kartus iš eilės. Gerai, kai vis yra tų pirmų kartų . Jeigu nuvarysiu nagus visai, tai bent žinosiu dėl ko, o dabar nors laikinai pasidžiaugsiu.
Susidubliavo . Aš jaučiausi mamos mylima, pati mylėjau mamą, myliu vaikus, esu mylima ir žliumbiu visais jautriais momentais - per koncertus, ir filmus visokius . Visada žliumbiu, kai reikia giedant Lietuvos himną sakyti "Tegu tavo vaikai eina vien takais dorybės, tegu dirba tavo naudai ir žmonių gėrybei".... Dabar jau mažiau tas akivaizdu, bet kai gana anksti netekau mamos, tai labai prisirišdavau prie visokių vyresnių moterų, su kuriomis būdavo geresnis santykis - iš to mamos poreikio....
Skirtingos patirtys, skirtingos natūros... Man truputį netikėta būna, kai Kerpena kalba apie saviškę, vis pagalvoju, tu gi iš mūsų daugiausia vaikų turi, gi juos ir myli, ir užauginai puikiais žmonėmis, pati esi nereali, o ta vaikystės patirtis tau visokius vėjus pasakoja apie tai, kad esi kažkokia nepakankamai gera, mylima, priimtina ir pan.... Pilnai tikiu, kad taip jautiesi ir turi tam pilną teisę, bet gi yra visokių būdų tai paleisti ir sąmoningai rinktis "kitą tikėjimą".
Manęs iki galo neperauklėjo. Buvo visokių meilės apraiškų iš vaikų ir visada stengiausi priimti. Kartais gal ir sugraudindavo.
Bet jei taip labai nuoširdžiai ir giliau pažiūrėjus, manau, kad mano esminis, kaip mamos trūkumas ir yra šitoje vietoje. Kadangi pati niekada nesvaigau iš meilės mamai, tai man turbūt sunku iki galo priimti ir vaikų meilę. Todėl man nejauku būt mama, nes suprojektuoju savo vaikystės jausmus mamai į savo vaikus ir kartais jaučiuosi jų smerkiama, nepriimama, netikusi, nors jie gal to net nejaučia ir negalvoja.
Gyčiui labai reikia to fizinio kontakto. Jis iki šiol mane auklėja, nes ateina, šalia atsisėda ir pats apsikabina. Man natūralaus poreikio tam nėra, bet, aišku, apsikabinu irgi. Su Vilium jau kitaip. Reti, bet tokie prisiglaudimai būna stovint. Didelis jau jis Toks tvirtas ryšys pas mus, vienas kitą jaučiam labai gerai be žodžių. Būna, kad pats kitiems pasako, jog nelįstų man į akis, jei mato, kad pavargus. Nu o mažius, tai šiaip, - radijas ir batarkė du viename Jam jau neįdomu, ko noriu- pasiima pats dėmesį.
Ramintas, su gimtadieniu Lengvo nešiojimo, aiškesnių norų ir malonumo mezgime.
Citata:
Manau, kad nors ir nedidelis mano darbo jubiliejus, bet paminėti verta 
Ta proga šiandien ir rytoj su kodu 2METAI viesiems rankomis dažytiems siūlams dovanoju 10% nuolaidą!!!
Pilnai tikiu, kad taip jautiesi ir turi tam pilną teisę, bet gi yra visokių būdų tai paleisti ir sąmoningai rinktis "kitą tikėjimą".
Kaip sakoma, nuo 40 metų nebeturim teisės lieti nuoskaudų ant tėvų, nes pusę to laiko būnam pragyvenę po jų sparneliu, pusę to laiko- savarankišką sąmoningą gyvenimą, kai galima formuotis savo pasaulėjautas, pasaulėžiūras.. Reikėtų išmokt paleist praeitį. Kad ir kaip tai sunku.
Mačiau FB qqtės gražią suknę. Ateis ir čia turbūt (varau monologu šnd )
qqte, atrodai fantastiškai! kad ir po tiltu
spalva nereali, figūra kaip nulieta, tiesiog uoga
