Raminta, su gimtadieniu! 
qqte - tobula su tobula suknia. Man labai gražu.
Šiandien per pietus mačiau nedidukę smulkią merginą su ilgu megztiniu - paltuku iki pat kauliukų. Taip gražiai atrodė. jei pavyktų surast savo būdą sulieknėt, tikrai tokį nusimegzčiau.
Kaip sakoma, nuo 40 metų nebeturim teisės lieti nuoskaudų ant tėvų, nes pusę to laiko būnam pragyvenę po jų sparneliu, pusę to laiko- savarankišką sąmoningą gyvenimą, kai galima formuotis savo pasaulėjautas, pasaulėžiūras.. Reikėtų išmokt paleist praeitį. Kad ir kaip tai sunku.
Mačiau FB qqtės gražią suknę. Ateis ir čia turbūt
(varau monologu šnd
)
Aš tai nesakyčiau, kad lieju nuoskaudas ant tėvų, gal kartais ir susidaro toks įspūdis. Tuo labiau, kad tie tėvai pakankamai normalūs, nieko ypatingai baisaus nepadarė.
Tiesiog tokie faktai. Gal net labiau mano kažkokios savybės, nei kokia tėvų kaltė, kad tarkim nejaučiau ypatingos meilės jiems. Mano sesuo pvz, daug labiau mylėjo juos vaikystėje., manau ir dabar, o aš visada laikiausi kuo toliau. Kai vaikystėje mus palikdavo kaime ir mano sesuo šaukdavo pasitikdama, arba atsisveikindama - "mamuliukas, mamuliukas", žiūrėdavau į ją kaip kokią beprotę. Man tai dar geriau būdavo kad ji išvažiuoja. Gal kiek šiltesnius jausmus jaučiau tetai, kuri ten kaime gyveno, ir močiutei, bet irgi nepasakyčiau, kad labai didelė meilė buvo.
Kai pradėjau eiti į mokyklą, tai panašiai, kaip Restar buvau "įsimylėjusi" kai kurias geras mokytojas. O pati didžiausia, giliausia ir visokia "-iausia" meilė ir ryšys, kokius esu patyrusi, tai meilė savo vyrui.