Kol sėdėjau ligoninės koridoriuose, tai visai neatrodė baisiai karšta. Bet išėjus, o, mamyte... Vyras pasistatė toli toli (kas žino - 7 aikštelėj...), tai nuėjimas nuo centrinių rūmų be galvos apdangalo rimtas iššūkis buvo, dar kažkiek ir jau galėjo ne itin gerai baigtis (tarp kitko - mačiau žmogelį priėmime, kuris prie jūros besidegindamas užmigo, oi, nepavydžiu jam...). Mūsiškį paguldė (truko tik 4 val
, bet šįkart jau buvau tam nusiteikus ir tinkamai pasiruošus) į tą pačią palatą, tą pačią vietą, o operuos gal ryt, gal poryt - ta pati nežinia. Galėjom ir penktadienį atvažiuot, tiesą pasakius.
Galvojau, kad būtų faina nuvažiuoti kur prie ežero ar į levandų kaimą (šiandien atvirų durų diena), bet... nu taip gera, ramu, vėsu namie, kad nei žingsnio į lauką nebesinori be būtino reikalo. Vakarop reiks valgyt nuvežt. Nes net man sunku žiūrėt į atnešamą maistą be žiaukčiojimo (išskyrus bulkos 2 riekutes, kurios kaip ir nekelia britkulio, bet apetito irgi ne
), o vyrui pavalgyt be šansų ...






