Bebaimė Terezza....
Man tai kai kurias vietas žiūrint net širdis stoja, kvapą užima, įsivaizduoju, kas vietoj būtų 
Norėtųsi to jausmo, kažkokios beprotybės, emocijų, nu bet reik ir drąsos, vien noro neužtenka
Svarbiausia nemedituot atsistojus ant krašto. Atėjai ir šoki. Nes jei tik suabejosi, šakės.
P.s. Prieš 20 metų bijojau net pagalvot apie šuolį su guma. Šitas dar baisiau, nei su parašiutu, nes net neįsikimbi į nieką, o tas jautimas virvių delnuose labai daug saugumo jausmo prideda (aišku, tai nepadės, bet psichologiškai jausmas geresnis). Paskui kažkaip vis pagalvodavau, kad būtų faina. O va prieš tą kelionę geras 2 savaites žiūrėjau šuolių video po daugybę kartų kasdien. Taip įpratau prie to vaizdo, kad nebuvo baisu. Ir kai jau atėjo laikas, nušokau su skaičium trys, kai paprastai skaičiuojama trys, du, vienas, jump. 
Su parašiutu tai iš viso atsipalaidavimas ir vienas malonumas. (Be instruktoriaus, aišku, būtų visiškai kitaip).