O kodėl gyvenimas = darymas?
O kodėl gyvenimas = tikslai?
O kodėl prasminga, kai kažkam kažą įsipareigoji, atliekinėji funkcijas, privalai...
Artimai suskambėjęs interviu.
https://www.lrt.lt/n...tskd-lq6y5opNU8
O tai jeigu blogai jaučiuosi, kai nieko nedarau? Kad neturiu tikslo? Kai nematau prasmės? Tai, matyt, MAN to reikia. Seniai nesijaučiu blogai, kad kažkas kažką pasakys, ar kitas kažką daro, o aš ne. Perskaičiau greituoju būdu, bet nesusitapatinau su ta moterim. Viskas ten Ok. Turi ji tai, kas jai įdomu, daro, ką nori. Ir aš noriu turėti kokią nors SAVO aistrą, tikslą, nes žinau, kaip tai išjudina, veža (mezgimas šiuo metu daugiau darbas, nei aistra, tiesiog, kad jau visai nebūčiau be ko nors prasmingesnio). Tuščioj nykioj vietoj nei energija, nei motyvacija MAN neatsiranda. Noriu ko nors naujo jau. Ar papildomo darbo, ar norėti ką nors išmokti, bet ne iš to, kad sugalvojau, o kad noriu arba reikia, nes turėsiu, kur pritaikyti, galėsiu iš to užsidirbti ir pan. Žavu, kaip aistringai Frekė kibo į naują veiklą. Pamenu, kaip man taip su kažkuo būdavo, nesvarbu, kad laikinai. Tai štai ir noriu tai vėl patirti kame nors. Bet 0 minčių, tas papildomai liūdina. Aišku, ateis rugsėjis su vaikų mokslais ir darbai, užvaldys rutina, kai nebeliks laiko galvoti, džiaugsiuosi užtarnautu poilsiu. O dabar jo turiu perdaug
. Užtat ir tos egzistencinės mintys. Dirbančiam normaliai žmogui nesuprast
. Geriau pasigooglinsiu, kas gali padėti nuo overthinking
.
Eisiu su kolege pasivakščiot, kur pasėdėt, atitrūksiu bent laikinai nuo buvimo tik su savo mintim arba skrolinimo.