Susirašom su atsilikusiom - pargįžo ir ateina tiesiai į teatrą. (Mes susikūrėm whatsup grupę, kad tuėtume galimybę bet kada susisiekti su likusiais grupės nariais). Einu ir aš, tikėdamasi, kad patikės mano pasakojimu apie pamestą bilietą (tuo labiau, ka atsimenu ir vietą, ir ta vieta per vidurį tarp kitų mūsų grupės narių), ir įleis be popierėlio.
Man pasiseka. Įleidžia be problemų.
Šou ypatingas. Nieko panašaus man nėra tekę matyti anksčiau. Pirmiausia į juodą, blausiai apšviestą sceną išeina dvi nuo galvos iki kojų juodai apsirengę moterys, nieko nesakydamos visiškoj tyloj nusilenkia publikai ir užsitraukia ant veidų juodus gobtuvus, taip praktiškai susiliedamos su scena. Viena jų parodo kortelę su vietovės, kurioje vyksta veiksmas, pavadinimu. Tada tyliai ir grakščiai, kaip katės, atneša į sceną rekvizitus. Po kelių akimirkų šviesa užgęsta, apšviestas lieka tik taškas, kuriame vyksa veiksmas.
Skamba muzika ir įvairias, viena su kita nesusijusias sceneles - atkarpėles iš įvairiausių žmonių gyvenimo įkūnija tų dviejų juodumoj pasislėpusių moterų valdomos lėlės. Po kiekvienos scenos uždegama blausi šviesa, vieni rekvizitai išnešami, kiti atnešami. Vėl parodoma kortelė su vietovės pavadinimu ir vaidinama nauja scena. Per visą vakarą moterys svenoje neištarė nė žodžio.
Vaizdas štai toks:
(Viskas įskaičiuota, gali gerti, kol krūminius dantis apsems).
