QUOTE(Beigbeder @ 2007 01 20, 20:30)
Kavinej, kai dar buvo rukoma, buvo sales rukantiems, buvo nerukantiems -reikejo eit i nerukantiems arba i tas, kur is viso nebuvo vietu rukaliams...
Man nelabai suprantama, kai taip piktinasi ir bamba, cia kaip apie TV programas, jeigu kam nors kas nors nepatinka, o TV vistiek rodo. Taigi perjunk kanala ir nematysi. Neik kur rukoma ir nereiks nervuotis...
Kavines nerukantiems - geras argumentas, deja, tik teorinis. Reali situacija: 1 val. trukmes pietu pertrauka, aplink 4 kavines, visur rukoma. Iki artimiausios, kurioje nerukoma, reiketu eiti pusvalandi. Grizti taip pat. Tai kaip ir nebera kada pavalgyti, ar ne? Todel tekdavo sedeti prirukytose patalpose - koscioti, asaroti ir nuodytis. Teoriskai - laisvu noru, praktiskai - priverstinai. Aisku, puiku, jeigu kas nors dirba Vilniaus centre, todel turi keliasdesimt pasirinkimu. Betgi zmones gyvena ir dirba ne vien ten.
Rukymo/nerukymo zonos taip pat daugeliu atveju buvo tik mitas. Gal tai veike solidziuose restoranuose, bet mazesnese kavinukese pertvareles buvo grynai simbolines. Kaip kazkada vienas gydytojas palygino: baseine per viduri nutiesta juostele - vienoj pusej galima slapintis, kitoj ne. Idomu, ar uzsimanytumete plaukioti "svariojoj" pusej. Deja, dumu prisikvepuodavai, net jeigu budavai nusisukes nuo rukaliaus - to nepasakysi apie alkoholio poveiki.
Tad istatymas, draudziantis rukyti kavinese, issprende daugeli problemu ne tik teoriniame, bet ir praktiniame lygmenyje. As asmeniskai dabar vien del sios priezasties daug dazniau valgau mieste ir kiekviena karta dziaugiuosi, kad galiu eiti i vietas, kuriu anksciau vengdavau ne del blogos virtuves, o del dumu tvaiko.