Kai pradejau draugauti su savo dabartiniu vyru, jis laikas nuo laiko parukydavo - o man tai labai bjauru, niekas mano seimoj niekada neruke, tai pajutus rukalu kvapa net supykina. Ramiai ir draugiskai paaiskinau saviskiui: rukyk, jei kitaip negali, bet tada nesiartink prie manes arciau negu per 3 zingsnius. Nes kai pvz. buciuojuosi su prisirukiusiu vyru, galvoju ne apie ji, o apie rukyta skilandi. O su rukytu skilandziu buciuotis nematau reikalo - man toks vaizdinys, kaip cia pasakius... seksualiai atgrasus.
Zodziu, mano vyras pagalvojo, pagalvojo ir nusprende, kad smugis jo seksualumui yra baisesnis negu rukymo badas ir su pastaruoju iprociu atsisveikino
Dabar, itariu, kartkartemis paruko su draugais, kai as kur nors isvaziavus i komandiruote bunu ar pan. - bet tik tada, kai zino, jog jo "neuzseksiu" 
O dabar tai laukiu nesulaukiu, kada bus uzdrausta kavinese rukyti, nes i puse ju negaliu ne nosies ikisti per rukalius - ciaudau, kosciu, asaroju ir labai blogai jauciuosi ne tik psichologiskai, bet ir fiziskai tokiu oru kvepuodama. Zodziu, esu rukaliu priese - net jeigu mano geros drauges ruko, paprasau, kad i lauka iseitu ir veliau taikausi nuo ju toliau atsisesti, kad nejausciau i ju rubus prisigerusio kvapo
