QUOTE(Laume2 @ 2006 01 25, 23:59)
Pas mane kiek kitokia problema...
Mano draugas (kol kas kartu negyvenam, bet greitu metu jau gyvensim) pradejes su manim draugauti stipriai sumazino cigareciu kieki..Pradzioj draugystej prie mane viena kita surukydavo, veliau nebe - tik cigariles, kaljana... Bet zinau, kad kai manes salia nebuna, tai paruko - maximum 3-4 cigaretes per diena. Nuo manes to neslepia, bet apie tai niekad ir nekalba. Neikad man nesmirdi - parukes kruopsciai rankas nusiplauna, kad nesijaustu kvapo, kad tik man nesmirdetu...
Bet man tai visteik nervina - na kam jam tos 3 cigaretes reikalingos??? Na jeigu mesti, tai visiskai! Jis niekad nebuvo uzkietejes rukorius, bet jau 15 metu taip periodiskai po truputi ruko...Zinoma gali ir kelias dienas isvis nerukyt...Cia lyg kazkoks kvailas psichologinis iprotis...Pvz. ryte ir iki pat pietu jam niekas i burna cigaretes neikistu... O po oetu kartais paruko, bet ne kasdien...O kasdien po cigarete suruko pries miega...Kazkokia nesamone...
Kai bandau apie tai su juo kalbet, tai sako - koks man skirtumas - juk as jo rukancio nematau, masinoj neruko, kad kvapo neprisigertu, niekad man jis nesmirdi, tai ko as cia jaudinuosi ir pykstu...
Kai gerai pasvarstau - is tikro - ko man jaudintis, bet kaip kvaile sirstu ir viskas.
Beje, pazadejo, kad kai gyvensim bute kartu, tai ten cigareciu nebus - nerukys jis nei bute, nei terasoj, nei laiptinej, net ir pries miega nerukys....Tik kartais, prie kompanijos kokia cigarile sutrauks, ar kaljana uzkurs...
Ai, jauna ir kvaila esu...negaliu...
Nemanau, kad pyksti tik dėl "jaunumo ir kvailumo". Su metais tas jausmas nepraeis. Pati panašioje situacijoje buvau iki vestuvių: žinojau, kad būsimasis rūko, bet nedaug, ir ne prie manęs. Nors rūkančio nematydavau, bet žinojau apie tą įprotį, ir jis erzino. Kai vedėme, pareiškė, kad metė, bet užtikau rūkantį su kaimynu, ir ne kartą, žodžiu, prisipažino, kad nemetė. Šlykščiuosi rūkalais, jų smarve, bet vyrui dzin. Kaip rūkė, taip rūko. Tiesa, ne namie, o parėjęs tuoj skuba dantų valytis, bet nuo jo viso trenkia ta smarve, ir vaikai stumia tėvą šonan, sakydami "nelįsk, tu smirdi". Neveikia niekas, nei tai, kad jo visą gyvenimą rūkęs tėvukas nuo vėžio mirė, nei tai, kad bjaurus kosulys niekada nepraeina, o visokios peršalimo ligelės užsitęsia savaitėmis. Net sirgdamas lekia į lauką parūkyti prieš miegą. Neslepiu, kad man tai šlykštu, ir taip jau 15 metų. Šiaip santykiai pastaraisiais metais pašliję, ir gerai žinau, jei išsiskirsim - jo rūkymas bus viena iš priežasčių, kaip juokingai kam nors tai beskambėtų.