QUOTE(Iš_Šviesos @ 2020 01 24, 09:40)
Samones srautas yra rasymo technika, kai pili tai, kas tuo metu ateina i galva. Mintys sokineja, sintakses taisykles nebegalioja. Ta pastraipa kuria pacitavau labai geras pavyzdys. Skaitant susidaro jausmas, kad buvo uzrasytos mintys be jokios tvarkos ir lyg vienu ikvepimu. Na tu egzaminu formulemis tikrai nelaikydavai, kaip as.
As neklausiau taves apie rasymo technikas, as klausiau kas yra
samones srautas, nes samone ir jos srautas niekaip nesusijes su rasymu.
Beja, pasiziurejau, pasirodo taip vadinama literaturos zanras

taigi dar kaltinimai bus mano literaturos trukumais?
Sąmonės srautas, arba vidinis monologas - moderniai prozai būdinga literatūrinė technika, kuria atskleidžiama daugialypė personažo sąmonėje vykstanti minčių ir jausmų eiga. Jam būdingas nenuoseklumas, peršokimas nuo vienos minties prie kitos, įvairių patirties plotmių (nuo filosofinės iki pačios kasdieniškiausios) sumaišymas. Minčių eigos natūralumui pabrėžti neretai atsisakoma skyrybos ženklų, laužoma sintaksė ir pan. Sąmonės srautas žymi požiūrio taško kitimą pasakojime. Klasikinėje realistinėje prozoje visažinis pasakotojas savo personažo minčių eigą aprašo tarsi stebėdamas iš šalies, o sąmonės srauto atveju tarsi persikeliama į paties personažo sąmonę. Šios technikos užuomazgų galima rasti L. Sterno romane Tristramas Šendis (17601767), giminingi sąmonės srautui yra F. Dostojevskio (XIX a.) herojų pokalbiai su savim. Ši literatūrinė technika įsitvirtino XX a. prozoje. Bene ryškiausias jos vartojimo pavyzdys Dž. Džoiso (Joyce) romanas Ulisas (1922), beveik ištisai parašytas kaip personažų vidiniai monologai (vienas iš jų Molės Blum tęsiasi per keliasdešimt puslapių ir turi tik vieną skyrybos ženklą). Sąmonės srautas būdingas M. Prusto (Proust), V. Vulf (Woolf), V. Folknerio (Foulkner) ir daugelio kitų žymių XX a. prozininkų kūrybai. Lietuvių lit-roje sąmonės srautas pasirodė XX a. II p., pirmiausia išeivijos rašytojų kūryboje A. Škėmos romane Balta drobulė ir apsakymuose, A. Landsbergio, kiek vėliau Lietuvoje savo kūrybinį kelią pradėjusio I. Mero prozoje. 7 deš. sąmonės srautas išpopuliarėjo Lietuvoje rašiusių prozininkų (Alf. Bieliausko, M. Sluckio) kūryboje, kuri 1968 sukėlė diskusiją apie vadinamąją vidinio monologo prozą.
Bet ir rasineliu studiju metais nerasydavau, filosofija gal labiausiai laisvas rasymas, o visa kita gana konretus duomenys, kaip pvz kanonu teises destytojas sake, as snesakau, kad mintinai reikia mokytis, bet tai praleisti irgi nieko negalit

dogmine telogija, katechetika , psichologija ir t.t. visur konkretus faktais isdestyti, o ne grozines literaturos aptarimas.
Bet zinai zmogus skiria, kada, kur, kaip ir ka rasyti, tu neskiri? tu visur visada su visais vienodai bendrauji?
Cia rasau ka noriu, kaip noriu, kas nori skaito, nenori neskaito, man pretenzijos atrodo kitiem reiskiamos del ju rasymo ar gyvenimo budo siek tiek perteklines