gyvenimo nepakaktų 
Kaip ir ubuntė visada daro nusikalbėjusi.
.
Nesutiksiu niekada. Mano vaikystės laikais niekas tiek nesikišo į šuns prigimtį, niekas jų neoperavo, mažai kas maitino sausiaku, o daugiau natūraliai, mažai kas skiepijo ir šunys gyvendavo palyginus ilgus metus. O kaip yra dabar, tu pati puikiai žinai. Ir pati puikiai žinai tuos žodžius: "kas čia darosi, kodėl taip vyksta, mes gi taip prižiūrim savo augintinius, o jie taip serga, taip greitai miršta"
Nežinau, bet mano visi šunys gyveno virš 12 metų.Su katinais buvo prasčiau.Ilgiausia gyveno vienas, net šešerius metus.Tuo metu niekas nekastruodavo nei šunų nei katinų.Tiesiog išeidavo katinas į trasą ir nepareidavo.Bet, gi neblogai, dažnai keisdavau katinus, nespėdavo atsibosti.
Beje, nuo pasiutligės visus gyvulius vakcinuodavo,niekas neklausdavo, nori ar nenori to.Tai buvo mano jaunystės laikais, sovietmečiu.
O mano močiutės vaikystėje ir į žmogaus gyvenimą tiek nesikišo.Gimė 12 vaikų,augo 5.Normalu gi.Gal nebesidairykim į senovę?Juk civilizuota šalis skaitomės.
.
