Labai pritariu Kisulitai.. savo šeimoj turiu atvejį, kai šuo buvo pirktas vaikui. Ir vaikas ant šuns jojo, tiesiogine prasme, ir mažą dar į vonią yra įmetus, a la gi smagu pasimaudyt
na, šuo yra vaikui žaislas. Ir tokiu atveju arba šuo yra itin kantrus, ir leidžiasi arba gudriai vengia vaiko, arba ilgainiui ginasi nuo vaiko, ko pasekoje kyla agresijos problema.
Ir dėl išlaikymo-pinigų man pačiai išeina daug. Tai šampūno reikia, vaistų nuo erkių, papildų, maisto.. apsirgo-pas vetus kainos kosminès. Nu žodžiu
aš už tai, kad šuo būtų suaugusio žmogaus atsakomybė, pasvertas pirkinys ir parinktas pagal tą žmogų, kuris jį prižiūrès
Viską kuo puikiausiai suprantu ir galvoju lygiai taip pat, todėl ir nenorėjau tos šunytės pasilikti, nes tai per daug būtų skubota ir neapgalvota. Juolab, kad mes nežinojom to šuns būdo, prie ko jis pratintas ir pan. Šiandien matėm vedžiojo su pavadėliu tas žmogus. Dabar tik turim šuniuko daiktų namie - pavadėlį, maisto, bliūdelį, palučių Apipirko vyras tą pačią valandą.
Dėl finansinių dalykų, irgi labai gerai pastebėta, nes juk ne tik maitint reikia, bet ir kitaip prižiūrėti, gydyti, skiepyti ir pan. Atsimenu kaip draugai pasakojo apie veterinaro paslaugų kainas, kai jų šuo susirgo.
Dėl to, kad vaikams tai daugiau kaip žaislas tikrai teisinga mintis. Maniškis jau nėra mažiukas, gražiai elgiasi, bet kai mažesnis buvo, kol dar nejautė savo judesių jėgos, oj buvo nukentėjus pas tėvus esanti kalytė. Po to neprisileido nė iš tolo. Dabar jau vėl draugė, nes žino, kad nenuskriaus. Bet tai tik tiek, visa priežiūra ant suaugusių pečių.
Na su vyru svarstom, tikrai jokių skubotų sprendimų ir jokių užgaidų tenkinimų. Jeigu pirksim, tai tikrai ne dėl vaiko norų (ir taip vienturtėlis išlepintas tiek mūsų, tiek senelių), o dėl to, kad visai šeimai norėsis gyvūno namuose.
Aš dabar labiau ties leliuko klausimu norėčiau susitelkus būti