Mano pupa labai rami buvo, naktim miegojo, stogo nekilnojo, dabar oziukai vis islenda, bet susitart imanoma, tai nemanau kad butu buve labai sunku nei pries tai nei dabar. O dar kai pagalvoji kad liko paskutiniai du ciklai....
P. S. Kai kuriom ir antro nereikia ir su vienu stogas vaziuoja
)
Maniškis buvo irgi gana ramus vaikas, bet negalėdavau kur nors išeiti ilgiau nei 2 val, nes buvo papinukas, jokių soskių, buteliukų ir pan. nepripažino. Buvom vienas vienetas 24/7 iki 2 metų, kol pradėjo eiti į darželį. Bet tada istorija tokia, kad tas atsiskyrimas buvo be galo sunkus, adaptacija ilga ir labai sudėtinga. Po darželio namie išliedavo visas per dieną sukauptas emocijas, vistiek mažutis buvo, dar mažai kalbėjo, tai tas emocionalumas liedavosi per kraštus. Tretieji metai buvo patys sudėtingiausi ko gero. Na turim jautrų berniuką, su stipriu charakteriu.
Ir taip, nėra idealaus amžiaus skirtumo tarp vaikų. Visada galvojau, kad bus kokie max 4 metai skirtumas, bet aš tik po 4 metų pradėjau mintyse galvoti apie antrą klecką, o ryžomės dar vėliau. Gerai čia buvo paminėta, kad tėvai kuria tą ryšį tarp vaikų nieko neišskirdami aukščiau kito. Labai teisingai.