. Ir tas momentas ir laikas po jo, kai svajones ar tikejimas kazkuo suduzo i sipulius, yra kazkas TOKIO - netiketo, nelaukto, kuo galbut nebutum patikejusi, kad tai nutiks tau. Tokia katastrofa is pradziu imeta i krize, sunkius apmastymus ir isgyvenimus, depresija ir ilgas meditacijas ir veliau, jau beveik isgijus, baigiasi ankstesnes pasauleziuros pervertinimu. 
. Bet svarbiausia iseiti is ugnies ir atgimti (fenikso simbolis 
).tas momentas ir laikas po jo, kai svajones ar tikejimas kazkuo suduzo i sipulius, yra kazkas TOKIO - netiketo, nelaukto, kuo galbut nebutum patikejusi, kad tai nutiks tau. Tokia katastrofa is pradziu imeta i krize, sunkius apmastymus ir isgyvenimus, depresija ir ilgas meditacijas ir veliau, jau beveik isgijus, baigiasi ankstesnes pasauleziuros pervertinimu.
Tai vat man dabar ta krizė ir yra ištikusi, tiksliau tuomet, kai sužinojau vestuvių faktą. Sunkiausi ir katastrofiškiausi mėnesiai buvo spalis ir lapkritis, man tai buvo sielos tragedija kažkokia. Tikrai. Gal ir per stipriai sureagavau, bet sureagavau kaip sureagavau. Man tai išmušė mano "žinojimą", mano "susitaikymą su tuo, ką maniau esant tiesa". Pasirodo jokios tikrosios tiesos net nenumaniau ir visai nežinojau. Tenka savyje viską perdėlioti iš naujo.
Čia kaip, atrodo, po kažkokio šturmo susitvarkai savo laivą, pamažu lyg plauki - ir tau lygioj vietoj banga užpila viską, sulaužo visus stiebus, tu iškrenti iš to laivo ir dar skęsti pradedi. O atrodė, kad jūra tampa vis ramesnė..jau plauki.. Ne, brangioji, dar neplauki dar pasikapanok, nes viskas buvo netiesa, kas manei esant
Man atrodo, kad mano bėda tai, jog santykiuose ir šiaip iš tiesų matyt turiu per daug savanaudiškumo. Kažkodėl dabar po ilgų analizių kažkaip apgraibom užčiuopinėju tokį nenorimą užčiuopti dalyką - kad esu savanaudė ir ieškau pirmiausia naudos sau. Va kur problema. Ir su visom tom isterijom problema, nes "juk man kažko nedavė". Kad santykiuose, jis man "nedavė santuokos".
O kur buvau aš? Ar palaikiau jį pakankamai, ar jis jautėsi mylimas, reikalingas, kokie tie mūsų santykiai buvo... Ar vien tik mano nelaimingumas, priekaištai... kad kažkas man kažką turi suteikti. Kaip ir išsiskyrus, vėl laukiau, kol jis parodys iniciatyvą... Nors lyg ir atsakydavau šiltai, sakydavau, ką jaučiu jam, kad ilgiuosi...
Aš turiu tokį bruožą, kad man sunku parodyti jausmus artimiesiems, aš jais gal ir netrykštu, tiesiog turiu. Bet dažnai man reikia, kad pirmas prie manęs prieitų kitas, aš tokia susigūžusi.
O gal čia lenda kaltė tiesiog, savęs kaltinimas? Savigrauža
Pamąstymai garsiai prie visų
Man atrodo, kad mano bėda tai, jog santykiuose ir šiaip iš tiesų matyt turiu per daug savanaudiškumo. Kažkodėl dabar po ilgų analizių kažkaip apgraibom užčiuopinėju tokį nenorimą užčiuopti dalyką - kad esu savanaudė ir ieškau pirmiausia naudos sau. Va kur problema. Ir su visom tom isterijom problema, nes "juk man kažko nedavė". Kad santykiuose, jis man "nedavė santuokos".
O kur buvau aš? Ar palaikiau jį pakankamai, ar jis jautėsi mylimas, reikalingas, kokie tie mūsų santykiai buvo... Ar vien tik mano nelaimingumas, priekaištai... kad kažkas man kažką turi suteikti. Kaip ir išsiskyrus, vėl laukiau, kol jis parodys iniciatyvą... Nors lyg ir atsakydavau šiltai, sakydavau, ką jaučiu jam, kad ilgiuosi...
Aš turiu tokį bruožą, kad man sunku parodyti jausmus artimiesiems, aš jais gal ir netrykštu, tiesiog turiu. Bet dažnai man reikia, kad pirmas prie manęs prieitų kitas, aš tokia susigūžusi.
O gal čia lenda kaltė tiesiog, savęs kaltinimas? Savigrauža
Pamąstymai garsiai prie visų
Man tai kaip tik atrodo, kad savanaudiskumo jus turite per mazai. Ir esate labai linkusi i analize. Kartais tai gerai, bet kartais galima save i depresija isivaryti ir « overthinkinti ».
Aš nebe suprantu, kam dar reikia analizuoti situaciją, kuri ir taip ganėtinai aiški - žmogus pasuko kitu keliu ir dar susirado kompanijoną juo eiti. Jei jau tokia didelė meilė ir prisirišimas, tada natūraliai suvoki kad tam žmogui šimtą kartą geriau dabar ir tau nuo to irgi geriau, nes džiaugiesi kito laime..
O ar per greitai ar per ilgai galvojo ir kažką padarė, tai vėlgi, būnant 30 metų jau aiškiai suvoki, kad gyvenime sprendimai padaromi arba greitai arba (dažniausiai) nepadaromi iš vis, nes tiesiog per sunku tą sprendimą priimti.
Aš manau. kad jis tiesiog sakė "aš nežinau kada norėsiu vaikų", o Jus tenkino tik vienas atsakymas - "darysim rytoj 20 val. vakare". Tai žmogeliui nieko daugiau neliko ką daryt tik skirtis, nes pirmasis atsakymas netenkino. O šalia atsirado moteris, kuriai tas pirmasis atsakymas buvo tinkamas, tai va taip ir gavosi greitas sprendimas.
.Man tiesiog gėda. Jaučiu gėdą. Jaučiu gėdą, kad jis pasirinko ją, kad aš buvau to neverta, kad jam su manim nebuvo taip gerai, kaip su ja. Gėda prieš visus draugus tiek savo, tiek jo, savo šeimą, jo šeimą, pažįstamus. Dabar visiems aišku - kad jam buvo blogai su manim, kad aš bloga, todėl mes išsiskyrėm ir jis vedė kitą... Ir čia forume visiems tai aišku, ir man tai aišku. Ir tai yra šlykštu tai jausti. Norisi susinaikinti kartais.
Aš suprantu, kad neišspręsiu savo savo visų psichologinių problemų, kad tam skirti psichologai, aš ir lankausi pas juos. Nežinau, kodėl dar ir čia parašiau, gal tiesiog anonimiškai pakalbėti ir tiek, ir gauti kažkokių kitų žmonių pamąstymų.
vyrai irgi bręsta, mokosi, irgi lipa iš savo egoizmo, ne vien, autorė, suprask, buvo savanaudė, po 6-7metų, stabilumo pareikalavus!
