Man tai išmušė mano "žinojimą", mano "susitaikymą su tuo, ką maniau esant tiesa". Pasirodo jokios tikrosios tiesos net nenumaniau ir visai nežinojau. Tenka savyje viską perdėlioti iš naujo.
Paprasciausiai paugot dvasiskai, brestat. Dar ne tiek gyvenime teks iskesti 
kai zmogus tarsi jau ramiai sau pluduriuoja ir atsiputes toks, viskas gerai, bac ir ispyria gyvenimas i sikna, kad judetu pirmyn, esme juk tobulejimas musu, ne konkrecios vestuves, net ne konkretus zmogus, vieni gimem, vieni ir mirsim. Tuoj si istorija atrodys tokia paprasta Kaip ziurim dabar i mazus vaikus , kai jie pavzydziui mokosi skaityti, kaip jiems sunku, sujungti raides, atsiminti, skiemenuoja, o dabar kai skaitom laisvai, juk jau neatsimenam kaip sunku mums buvo ar ne? taip su viskuo gyvenime, nepraeitume tu kanciu periodu, neaugtume, neismoktume nieko. nesvarbu ar su vienu zmogum ar su keliata vis tiek ateina ir praeina audros, skausmai ir t.t.
O del idealizaciju ypatingai prisikenciam, tiek jus tiek Idomucia, susikuret kazkokia ideja x ir ji nepasitvirtino ir kankinates, o esmeje, kad nereikia tu ideju susikurti ar bent taip nesureiksminti reiktu, reikia ismokt priimt gyvenima, koks jis yra. Vyras(moteris) tera tik kitas zmoguss, musu gyvenimo pakeleivis, ne musu kuno dalis, kazkoki perioda einam kartu, kazka ismokstam vienas is kito, padekojam ,kai issiskiriam ir einam toliau....o issiskirti vis tiek teks anksciau ar veliau...
(cia apie mane) mums daznai labai buna net labai blogai ir verkiam ir vel susitaikom, nes negalim vienas be kito, o gal kada ir issikirsim nezinau, jau skyremes n kartu per gyvenima, nu ne istikruju aisku, bet surpanti net susipykus man smagu, kai jis namie, jam smagu mano balsa isgirsti, net mano bambejimu pasiilgsta per nekalbadienius (cia taip prisipazino) .
