Priklausomybė nuo Ex

Na, cia vertinimas is emociju, emocingas, o ne objektyvus. Galbut kaip tik esi per gera . O gal tos konkurentes "papai" didesni Arba mazesni. Nesugaudysi dabar vejo laukuose .
Geriau pradek galvoti, kuo jis taves netenkino ir kuo nebuvo vertas taves .

Brekcija,
o kokį "žinojimą" turėjot prieš tai, kad dabartinis žinojimas jus supurtė? ar manėt, kad esant mylima stipriau, nei dabar, kaip paaiškėjo?

 

Aš turėjau savo "žinojimą" - kad visa tai dėl jo mokslų ir karjeros, kad jis dar nesijaučia subrendęs šeimai, įsipareigojimams. Žinojau, kad buvo metęs 3 magistrus, niekaip nerado laimės darbe... Pagal jo asmenybę, tikrai maniau, kad aš jam kažkiek trukdau su savo norais apie vaikus ir tuo mūsų gyvenimu kartu... Maniau, kad tikrai mokosi ir bandys gauti gera darbą, užsidirbti. Kad nekurs artimiausiu metu šeimos. Toks mano "žinojimas" buvo. Buvau beveik šventai tuo įsitikinusi...

Todėl teko viską pergalvoti iš naujo. Todėl tik dabar man "daėjo", kad viskas juk ne dėl mokslų, o dėl manęs... dėl to, kad manęs pakankamai "nedamylėjo", dėl to, kad su manim santykiai nebuvo pakankamai geri santuokai ir įsipareigojimams. Čia yra tas "naujas žinojimas". Kuris dar ir per savivertę taip kirto, kad net saldu...

Jums turetu buti iki vienos vietos ka masto jusu draugai, tevai, jo tevai.
O jei jus galvosit, kad " esat bloga" - isivarysit liga. Del ko? Del berno, kuris apie jus nebegalvoja.
Jus nesat nei bloga ar blogesne. Tiesiog tai buvo ne jums skirtas zmogus ir tiek.
Pradekit save daugiau mylet ir lepint.

Aš neatmesčiau minties, kad jis vedė visai negreit. Gal jie bendravo kartu visada būnant su tavim. Tokių atvejų žinau sočiai. Būna šokas tada aplinkiniams, nors iš tikro senų seniausiai verda kitas gyvenimas. 

Aišku čia tik viena iš teorijų. 

Jei savimi nepasirūpinsi, tavimi niekas nepasirūpins. Man visiškai nerūpi visos buvusios ir jų daiktai. Man svarbu tai, kas yra šiandien ir tai, kad žmogus, su kuriuo noriu būti, pasirinko mane - neverčiamas, neprievartaujamas, nieko nereikalaujant ir nežaidžiant jokių juodų žaidimų. O jeigu tik  po Jūsų išsiskyrimo jiedu susiėjo, išvis kokia prasmė pykt. Pykti galima, jei virė romanas, kai jūs dar buvote kartu, bet kita vertus ne moteris, o vyras jums įsipareigojo. Visi nori gyventi geriau, laimingiau. Jei jis nuėjo kitur, vadinasi taip norėjo. Niekas neprivers, jokia moteris, jokios aplinkybės neprivers palikti jūsų be priežasčių. Per prievartą mylimas nebūsi. Deja. 

Čia

<...>

Kai kurie žmonės man sakė: "tai, ką tu nori - aišku vyras ieško kitos"

Cambala, o tu pažinojai tą savo vyro buvusią merginą? Ta prasme jūs kartu leisdavot laiką? Įdomu išsaiškinti, kaip jaučiasi tos naujos žmonos, žinodamos, kad atėjo miegoti į pažįstamos merginos lovą...gyvena tame pačiame bute, kai matė mus kartu visus 6 metus... Čia jei girdisi mano pyktis, tai jis ne tau asmeniškai, aš tiesiog jai tokį pyktį jaučiu. Buvo laikotarpis, kai būčiau galėjusi jai trenkti gatvėje... Taip šlykštu žinoti, kad jo būsima žmona visus draugsytės metus buvo čia pat...o tu net neįtarei, kad galbūt ji jai toookia miela...

Va, cia tai nuosirdus pasisakymas . Ironizuoju, aisku.
Todel, kad kai kalbame meile tarp lyciu vaisingame amziuje, kalbame ne apie agape (bendrazmogiska, dieviska meile), o apie erosa - aistringaja meile. Jos tikslas - pratesti gimine, su ja siejame savo gyvenimo planu igyvendinima, pilnatve, savo ivairiu poreikiu patenkinima. Tai labai egoistiska meile, kuri tuo paciu ir labai daug duoda jausmu partneriui. Turi vykti lygiaverciai mainai.

Kodel tu jauti geda? Isivaizduok, kad tu kriauses puse, jis obuolio. Abu sulipot, bet jis rado savo obuolio puse, bet tu neturetum jausti gedos, kad esi kriause ir neatitinki jo, obuolio, matmenu. Tu tikrai nesi bloga, ar blogesne uz ana, tu tiesiog kitokia!
Jaustis slyksciai turetu jis, tiek metu tau daves vilti, kad kazkas bus, nors jaute, kad nebus.
Turi itikinti save, kad esi nuostabi, jauna, grazi moteris, kuri gali nesigrezioti atgal, kuri privalo nustoti save esti del nepavykusiu santykiu (beja, santykius kuria abu, todel uz nepavykusius santykius tiek pat kaltas ir jis) ir kurti savo pasauli be sio vyro.

Santykiai, kurie gristi tuo, kad abiem gera, - nera vertingi. Juose nera dvasingumo, elementarus verslo modelis: kiek sumokejau, ka uzz tai gavau, ka pardaviau, ar pakankamai sumokejo.
Darbuose irgi yra ivairus momentai: prisirisimas, isipareigojimas imonei, patinka darbas, bet galu gale viskas sukasi, kiek moka algos ir kiek nemalonu gaisti darbe laika ir eikvoti energija. Suraduss geresni darbuotoja, na zymiai geresni - normalu, kad jusu gali paprasyti iseiti, o jei kas pasiulys zymiai daugiau algos - tai normalu iseiti i kita darba.
kaip galima tokia schema taikyti santuokai? Jei as netikiu besalygiskumu, kad su manimi bus kai nebus gerai, kad pasirinkimas sventas, tai ta sekunde as tampu vienisas ir galim drasiai ziureti i zmona, kaip i apmokama prostitute, ar jei neapmokama, tai kaip i boba kuri kol kas cia su manimi, nes jai APSIMOKA, ar ji durna, kad buna su manimi, na jos problemos. Is karto i sutuoktini nuomone pasikeicia. Vidurys sunkiaii sisvaizduojamas, arba tas zmogus yra dvasinio lygio antra puse ar tai ukinis parneris santuokos savitarpio pagalbos versle.

Papildyta:


Tai nera visiskai teisinga mintis. Meile galima sukurti ir palaikyti dirbtinai. Problema, kiek tai sudetinga, kiek zmones nesutampa. Kuo labiau jie netinka tuo sunkiau meilee sukurti ir palaikyti. Per sunku, per daug vargina ar aplamai ne zmogaus jegoms.

Bet meile sukuriama.
Kaip MB paaiskino, kaip mane pasirinko - manes nemylejo, naa kazkiek patikau. Tai ji nusprende, kad reikia mane myleti. Tai sako tas pats, kaip paimti atsuktuva ir smegenyse varztus pasireguliuot. Tai labai paprasta tik ne daug kas suvokia.
As taip pat darau - pasirenku ir issimyliu pagal sprendima.

Ex irgi reguliavo su atsuktuvu smegenine, beet nusireguliavo, kad varztai kai kurie pabyrejo. Visur sava rizika

Sakote, kad jums labai gėda. Niekam žinokit nėra tai įdomu ir niekas apie jus negalvoja atsisėdę vakarais prie vakarienės stalo. Visi turi savo gyvenimus ir savo menamas gėdas. 
Čia savininkiškumas, žmogus jūsų galvoje jau buvo tapęs jūsų nuosavybe, daiktu. Vis tik mintys "o jei būčiau pastojusi draugystės pradžioje" parodo, kad pati suvokiate, kad tai nėra jūsų šunytis, tai kelia jumyse desperatiškas mintis ir nusivylimą, kad viskas ne taip, kaip norėjote, kad įvyktų. Bėda ta, kad nei vestuvės, nei vaikai nepririša arba priiriša trumpam, jei tai nėra jūsų žmogus. Džiaukitės, nes nėra nieko baisiau, kai netinkami vienas kitam žmonės susieina į vieną krūvą ir nebemato to, ką verta sutikti.  

Aš turėjau savo "žinojimą" - kad visa tai dėl jo mokslų ir karjeros, kad jis dar nesijaučia subrendęs šeimai, įsipareigojimams. Žinojau, kad buvo metęs 3 magistrus, niekaip nerado laimės darbe... Pagal jo asmenybę, tikrai maniau, kad aš jam kažkiek trukdau su savo norais apie vaikus ir tuo mūsų gyvenimu kartu... Maniau, kad tikrai mokosi ir bandys gauti gera darbą, užsidirbti. Kad nekurs artimiausiu metu šeimos. Toks mano "žinojimas" buvo. Buvau beveik šventai tuo įsitikinusi...

Todėl teko viską pergalvoti iš naujo. Todėl tik dabar man "daėjo", kad viskas juk ne dėl mokslų, o dėl manęs... dėl to, kad manęs pakankamai "nedamylėjo", dėl to, kad su manim santykiai nebuvo pakankamai geri santuokai ir įsipareigojimams. Čia yra tas "naujas žinojimas". Kuris dar ir per savivertę taip kirto, kad net saldu...

 

brekcija, nieko nėra gėdingo, tu tiesiog mylėjai per stipriai. Nėra labai keista, kad tas vyras gana greitai (pagal jūsų supratimą greitai) vedė kitą moterį. Pagal mane, ne taip jau greitai jis ją vedė, normalus laikas brandžiame amžiuje, kai žinai, ko nori. Mane šioje situacijoje labiausiai graužtų pyktis ant savęs. Kaip aš čia kankinuosi, sustabdžiusi savo asmeninį gyvenimą, o jis sėkmingai sau gyvena toliau, kuria ateitį.

Aš pati savo meilę atradau gana vėlai, 28 metų. Prieš tai neturėjau jokių ilgalaikių santykių. Po metų apsigyvenome kartu. Santuoka visada man buvo svarbi, ir jis tą žinojo. Aš nežaidžiau šeimos, kol jos nebuvo, nevadinau jo vyru, mūsų finansai buvo atskiri, aš nebuvau jam tokia gera, kokia galėjau būti, nes turėjau mintį, kad čia dar visko gali būti, nėra ko per daug atsiduoti . Dar po beveik metų sutarėme dėl vestuvių datos. Aš jau anksčiau supratau, kad tai JIS, jam reikėjo daugiau laiko apsispręsti. Aišku, jei mano vyriškis būtų pradėjęs temas, kad jam reikia dar 2-5 metų suaugti, būčiau jam leidus tą padaryti vienam. Man tiesiog buvo gaila save investuoti į santykius, kurie niekur neveda. Dabar vyras sako, kad aš jam padėjau greičiau apsispręsti . Bet toli gražu nesiskundžia, po vestuvių aš patapau jam geresne moterimi

pritariu Liebchen. As irgi uz tai, kad jei vyrui reikia "suaugti" kazkiek metu, tai lai tai padaro vienas. Jei noreciau santuokos, bendram gyvenimui be apsisprendimo palikciau 1, max.2 metus. Jei po vienas kitam tinkam - ura, nustatom vestuviu data. Jei netinkam - maunam kas sau. Jei vyras dvejoja - pakuojasi manatkes ir lai atskirai pagyvenes susipranta ko nori.

Su vyrais negyvenau ir neplanuoju... 

su tevu negyvenai?