Atrodo sunku, bet imanoma sau viduje pasakyti, kad dabar yra blogai ir bus dar kuri laika, bet as priimu tai kaip laikina situacija ir del jos neisterikuoju, nezliumbiu. Pabandykit.

As tai manau, kad draugas jusu sieke, o dabar jau uzkariauta, tam tikra prasme nuo jo priklausoma.
Labai Jums ačiū, kartoju sau tai kasdien. Dabar mažiukas pats svarbiausias ir mano vienintelis noras, kad jis jaustųsi ramus bei saugus po mano kiautu

Man irgi atrodo realiausia ši versija, jis dabar turbūt jaučia viską paėmęs į savo rankas

Kiek inicijuoju, neskaitant to pirmojo, kuris iššaukė tolimesnius kivirčus, visus kitus kartus, viskas išsirutulioja kaip buvę po senovei. Bet visad meilikaut, lįst pradedu aš. Jis nei karto jau per daugiau nei du mėnesius. Ir tas mano lindimas, mane žlugdyt pradėjo, jaučiuosi kaip kokia prievartautoja, kad visad aš pradedu, užvedu ir t.t. Nors eigoj tikrai viskas būna ok ir jis stengiasi dėl manęs, bet pats tas jausmas, kad va jei noriu, tai turiu lipti.... Tarsi man vienai to reikia.
Taip, bandžiau daug kartų, bet visad jo atsakymai tokie ciniški, pilni ironijos. Tada sakau, kad noriu jo nuoširdumo, atvirumo, tai užsipuola, kad noriu jį robotu padaryt, kuris net atsakinėtų pagal mane. O aš to nuoširdumo prašau tik dėl to, kad pažinodama žmogų ir girdėdama jo cinizmą, akivaizdžiai suvokiu, kad jis tik bando apžaisti tiesą, paironizuodamas ir pan. Tuomet galiausiai susikivirčijam ir tada jau ir aš turiu ką pasisakyt... Na man be proto skaudu ir liūdna, kad svaigo kaip nori leliuko, per Naujuosiuos, šaudant fejerverkams, man į ausį kuždėjo, kad duok Dieve, kad kitais Naujaisiais jau būtume trise ir, kai svajonės pildosi, galiausiai jis to nevertina. Tad iki tam tikros ribos aš rami, bandau kalbėt švelniai, o po to įsiplieskiu ir taip pat viską išsakau. Užsisukęs ratas

Vėliau viskas susitvarkė ir gyvenat laimingai?


Tik guodžiu save, kad kūdikis pakeliui ir, tikiu, jis man suteiks stiprrybės
