ir taip isvengdavo nuovargio ketvirtadieniais, penktadieniais...Rudenines atostogos arteja
pailsesit, atsigausit
Maniske pirmoje klaseje dar miegodavo pietu miego ir taip isvengdavo nuovargio ketvirtadieniais, penktadieniais...
Rudenines atostogos arteja pailsesit, atsigausit
ir taip isvengdavo nuovargio ketvirtadieniais, penktadieniais...Rudenines atostogos arteja
pailsesit, atsigausit
Pas mus namuose - pirmokas. Ir nors jau spalis baigiasi, sunkumai nemažėja - peštukas jis pas mus. Nuo pat pirmų dienų mokytoja pradėjo kalbėti apie tai, kad galėtume keisti mokyklą, nes jai jis trukdo darbą klasėje. Suprantu ją - juk klasėje jis nėra vienas, bet...
Pastebėjau, kad jam sunku bendrauti su vaikais - jis nori būti lyderiu, ir kai nepavyksta vadovauti, bando prasimušti jėga. Man tai neramu - kone kasdien girdžiu, kad tai susimušė, tai kažkam sulaužė pieštuką ar pan. Visa tai atsiliepia ir mokslams - jam nelengva susikaupti, jis išgyvena, kad jo šalinasi vaikai ir tampa dar agresyvesniu...
Ko mes tik nedarome: ir į krepšinio treniruotes leidžiame, kad energiją turėtų kur išlieti, ir pas psichologą lankomės, ir keičiam savo elgesį su juo.. Pasižada, kad kitą dieną viskas bus gerai, bet vėl girdžiu skundus.
Nepasakyčiau, kad iki mokyklos vaikas buvo ramus kaip angeliukas, bet tokių dalykų, tokio pasipriešinimo net blogiausiame sapne nesapnavau... Elgesio problemų iškyla ir muzikos mokykloje, ir treniruotėje, jis pats nemoka paaiškinti, kodėl taip daro. Galime tuoj būti išmesti iš teniruočių, galime sulaukti tėvų rašto mokykloje, kad mus pašalintų...
Tačiau namuose mes nesutariame tik klausimais apie mokyklą, visa kita - gerai. Nežinau, kaip padėti vaikui... Gal yra kitų mamų, kurios susidūrė su panašiomis problemomis?
Pastebėjau, kad jam sunku bendrauti su vaikais - jis nori būti lyderiu, ir kai nepavyksta vadovauti, bando prasimušti jėga. Man tai neramu - kone kasdien girdžiu, kad tai susimušė, tai kažkam sulaužė pieštuką ar pan. Visa tai atsiliepia ir mokslams - jam nelengva susikaupti, jis išgyvena, kad jo šalinasi vaikai ir tampa dar agresyvesniu...
Ko mes tik nedarome: ir į krepšinio treniruotes leidžiame, kad energiją turėtų kur išlieti, ir pas psichologą lankomės, ir keičiam savo elgesį su juo.. Pasižada, kad kitą dieną viskas bus gerai, bet vėl girdžiu skundus.
Nepasakyčiau, kad iki mokyklos vaikas buvo ramus kaip angeliukas, bet tokių dalykų, tokio pasipriešinimo net blogiausiame sapne nesapnavau... Elgesio problemų iškyla ir muzikos mokykloje, ir treniruotėje, jis pats nemoka paaiškinti, kodėl taip daro. Galime tuoj būti išmesti iš teniruočių, galime sulaukti tėvų rašto mokykloje, kad mus pašalintų...
Tačiau namuose mes nesutariame tik klausimais apie mokyklą, visa kita - gerai. Nežinau, kaip padėti vaikui... Gal yra kitų mamų, kurios susidūrė su panašiomis problemomis?
Ar jam patinka mokytoja?
QUOTE(Springlet @ 2005 10 23, 20:38)
Ar jam patinka mokytoja?
Ne itin, bet nėra kategoriškas jos atžvilgiu.
Man atrodo, kad svarbu, kad pradinukui patiktu mokytoja, tada ir mokymosi rezultatai geresni
Psichologai hiperaktyvumo neitaria? Ir is viso ka jie pataria?
Psichologai hiperaktyvumo neitaria? Ir is viso ka jie pataria?
QUOTE(Springlet @ 2005 10 23, 20:52)
Man atrodo, kad svarbu, kad pradinukui patiktu mokytoja, tada ir mokymosi rezultatai geresni
Psichologai hiperaktyvumo neitaria? Ir is viso ka jie pataria?
Psichologai hiperaktyvumo neitaria? Ir is viso ka jie pataria?
Pirmoji psichologė, pedagoginėj psichologinėj tarnyboj, siūlė su juo derėtis - "jei tu man..., tai aš tau - ...", bet man tai nepasirodė priimtina, nes jis pareiškė: gerai, jei nebus to ar ano, man to ir nereikia. Taip atsisakydamas ir dalykų, apie kuriuos svajoja ir trokšta.
Sunerimusi puoliau ieškoti kuo daugiau informacijos apie hiperaktyvumą, daug apie tai skaičiau (ačiū ir šio forumo mamoms už įdomias diskusijas), atradau daug dalykų, kurie mums tinka, psichologė sako, kad tai ne pats sunkiausias variantas, bet kolkas manęs tai neguodžia.
Psichologė (jau kita, kurios požiūris į vaiką ne toks "valdiškas") su juo kolkas bendrauja kas savaitę, ir mano pokalbis su ja tebus po kelių savaičių - neramus laukimas. Mane glumina pokalbiai su vaikum, jis nebežino, kodėl mušasi, nors anksčiau viskam atrasdavo argumentus.
Mes su juo esam gana artimi, kasdien kalbamės, stengiuosi pasitelkti ir "aktyvųjį klausymą", ir bendravimą panaudojant teiginį "aš", kad jo nekaltinti, nemenkinti, o išsakyti savo savijautą ir argumentus, kodėl man nepriimtinas jo elgesys. Pirmiausia, žinoma, išklausau jį... Žinau, kad nieko nebūna greitai, bet matydama savo vaiką tokį, negaliu būti rami. Kiekvieną dieną galiu sulaukti kokio nors "siurprizo".
Apie mokytojos vaidmenį galiu pasakyti tiek, kad tai patyrusi pedagogė, tačiau leido sau visiems vaikams girdint šaukti ant vaiko, kad išmes iš mokyklos. Natūralu, kad vaikai atitinkamai ir reaguoja dabar. Manau, nuo mokytojos požiūrio ir nusiteikimo labai priklauso ir vaikų požiūris į vienas kitą - mokytoja yra jiems didelis autoritetas.
Vaikas mokyklos keisti nenori, tačiau mokytoja pagrasino, kad gali surinkti kitų vaikų tėvų parašus, kad jie nori, jog judraus vaiko, kuris trukdo darbui, klasėje nebūtų...
Jei nebūčiau susidūrusi su panašiomis problemomis, galbūt galvočiau taip, kaip dabar išgirdau iš kelių jo klasiokų mamų: kad vaikas neauklėjamas. Bet pati mokytoja pripažįsta, kad vaikas puikiai žino, kaip turi elgtis, be to, mato namie, kaip mes elgiamės, ir sunku paaiškinti, kodėl laužo taisykles bendraamžių tarpe...
QUOTE(rasida @ 2005 10 23, 22:30)
Pirmoji psichologė, pedagoginėj psichologinėj tarnyboj, siūlė su juo derėtis - "jei tu man..., tai aš tau - ...", bet man tai nepasirodė priimtina, nes jis pareiškė: gerai, jei nebus to ar ano, man to ir nereikia. Taip atsisakydamas ir dalykų, apie kuriuos svajoja ir trokšta.
Sunerimusi puoliau ieškoti kuo daugiau informacijos apie hiperaktyvumą, daug apie tai skaičiau (ačiū ir šio forumo mamoms už įdomias diskusijas), atradau daug dalykų, kurie mums tinka, psichologė sako, kad tai ne pats sunkiausias variantas, bet kolkas manęs tai neguodžia.
Psichologė (jau kita, kurios požiūris į vaiką ne toks "valdiškas") su juo kolkas bendrauja kas savaitę, ir mano pokalbis su ja tebus po kelių savaičių - neramus laukimas. Mane glumina pokalbiai su vaikum, jis nebežino, kodėl mušasi, nors anksčiau viskam atrasdavo argumentus.
Mes su juo esam gana artimi, kasdien kalbamės, stengiuosi pasitelkti ir "aktyvųjį klausymą", ir bendravimą panaudojant teiginį "aš", kad jo nekaltinti, nemenkinti, o išsakyti savo savijautą ir argumentus, kodėl man nepriimtinas jo elgesys. Pirmiausia, žinoma, išklausau jį... Žinau, kad nieko nebūna greitai, bet matydama savo vaiką tokį, negaliu būti rami. Kiekvieną dieną galiu sulaukti kokio nors "siurprizo".
Apie mokytojos vaidmenį galiu pasakyti tiek, kad tai patyrusi pedagogė, tačiau leido sau visiems vaikams girdint šaukti ant vaiko, kad išmes iš mokyklos. Natūralu, kad vaikai atitinkamai ir reaguoja dabar. Manau, nuo mokytojos požiūrio ir nusiteikimo labai priklauso ir vaikų požiūris į vienas kitą - mokytoja yra jiems didelis autoritetas.
Vaikas mokyklos keisti nenori, tačiau mokytoja pagrasino, kad gali surinkti kitų vaikų tėvų parašus, kad jie nori, jog judraus vaiko, kuris trukdo darbui, klasėje nebūtų...
Jei nebūčiau susidūrusi su panašiomis problemomis, galbūt galvočiau taip, kaip dabar išgirdau iš kelių jo klasiokų mamų: kad vaikas neauklėjamas. Bet pati mokytoja pripažįsta, kad vaikas puikiai žino, kaip turi elgtis, be to, mato namie, kaip mes elgiamės, ir sunku paaiškinti, kodėl laužo taisykles bendraamžių tarpe...
Sunerimusi puoliau ieškoti kuo daugiau informacijos apie hiperaktyvumą, daug apie tai skaičiau (ačiū ir šio forumo mamoms už įdomias diskusijas), atradau daug dalykų, kurie mums tinka, psichologė sako, kad tai ne pats sunkiausias variantas, bet kolkas manęs tai neguodžia.
Psichologė (jau kita, kurios požiūris į vaiką ne toks "valdiškas") su juo kolkas bendrauja kas savaitę, ir mano pokalbis su ja tebus po kelių savaičių - neramus laukimas. Mane glumina pokalbiai su vaikum, jis nebežino, kodėl mušasi, nors anksčiau viskam atrasdavo argumentus.
Mes su juo esam gana artimi, kasdien kalbamės, stengiuosi pasitelkti ir "aktyvųjį klausymą", ir bendravimą panaudojant teiginį "aš", kad jo nekaltinti, nemenkinti, o išsakyti savo savijautą ir argumentus, kodėl man nepriimtinas jo elgesys. Pirmiausia, žinoma, išklausau jį... Žinau, kad nieko nebūna greitai, bet matydama savo vaiką tokį, negaliu būti rami. Kiekvieną dieną galiu sulaukti kokio nors "siurprizo".
Apie mokytojos vaidmenį galiu pasakyti tiek, kad tai patyrusi pedagogė, tačiau leido sau visiems vaikams girdint šaukti ant vaiko, kad išmes iš mokyklos. Natūralu, kad vaikai atitinkamai ir reaguoja dabar. Manau, nuo mokytojos požiūrio ir nusiteikimo labai priklauso ir vaikų požiūris į vienas kitą - mokytoja yra jiems didelis autoritetas.
Vaikas mokyklos keisti nenori, tačiau mokytoja pagrasino, kad gali surinkti kitų vaikų tėvų parašus, kad jie nori, jog judraus vaiko, kuris trukdo darbui, klasėje nebūtų...
Jei nebūčiau susidūrusi su panašiomis problemomis, galbūt galvočiau taip, kaip dabar išgirdau iš kelių jo klasiokų mamų: kad vaikas neauklėjamas. Bet pati mokytoja pripažįsta, kad vaikas puikiai žino, kaip turi elgtis, be to, mato namie, kaip mes elgiamės, ir sunku paaiškinti, kodėl laužo taisykles bendraamžių tarpe...
O tai ką pats vaikas galvoja apie tai, kad dėl jo tokio elgesio jam gali tekt keisti mokyklą, atsisakyti treniruočių?
QUOTE(Blobse @ 2005 10 24, 08:05)
O tai ką pats vaikas galvoja apie tai, kad dėl jo tokio elgesio jam gali tekt keisti mokyklą, atsisakyti treniruočių?
Sutinka, nes jau praranda pasitikėjimą savimi ir pasako: mama, tau reikalingas kitas, geras, vaikas... Ir mano žodžių, kad jis man svarbus, tarsi negirdi...
Rasida, tai ar sake, kad vaikas hiperaktyvus ar ne?
rasida, kyla negeras įtarimas, kad jūsų vaikas kažkuom panašus į mūsų čiučiundrą. Kadangi abu tėvai dirba, mūsų siurprizas sumastė kaip gauti dėmesio, nesvarbu kokio teigiamo - neigiamo, iš jį supančių žmonių: elgtis taip, kad į jį būtų atkreiptas dėmesys.
QUOTE(rasida @ 2005 10 23, 20:29)
Pas mus namuose - pirmokas. Ir nors jau spalis baigiasi, sunkumai nemažėja - peštukas jis pas mus. Nuo pat pirmų dienų mokytoja pradėjo kalbėti apie tai, kad galėtume keisti mokyklą, nes jai jis trukdo darbą klasėje. Suprantu ją - juk klasėje jis nėra vienas, bet...
Pastebėjau, kad jam sunku bendrauti su vaikais - jis nori būti lyderiu, ir kai nepavyksta vadovauti, bando prasimušti jėga. Man tai neramu - kone kasdien girdžiu, kad tai susimušė, tai kažkam sulaužė pieštuką ar pan. Visa tai atsiliepia ir mokslams - jam nelengva susikaupti, jis išgyvena, kad jo šalinasi vaikai ir tampa dar agresyvesniu...
Ko mes tik nedarome: ir į krepšinio treniruotes leidžiame, kad energiją turėtų kur išlieti, ir pas psichologą lankomės, ir keičiam savo elgesį su juo.. Pasižada, kad kitą dieną viskas bus gerai, bet vėl girdžiu skundus.
Nepasakyčiau, kad iki mokyklos vaikas buvo ramus kaip angeliukas, bet tokių dalykų, tokio pasipriešinimo net blogiausiame sapne nesapnavau... Elgesio problemų iškyla ir muzikos mokykloje, ir treniruotėje, jis pats nemoka paaiškinti, kodėl taip daro. Galime tuoj būti išmesti iš teniruočių, galime sulaukti tėvų rašto mokykloje, kad mus pašalintų...
Tačiau namuose mes nesutariame tik klausimais apie mokyklą, visa kita - gerai. Nežinau, kaip padėti vaikui... Gal yra kitų mamų, kurios susidūrė su panašiomis problemomis?
Pastebėjau, kad jam sunku bendrauti su vaikais - jis nori būti lyderiu, ir kai nepavyksta vadovauti, bando prasimušti jėga. Man tai neramu - kone kasdien girdžiu, kad tai susimušė, tai kažkam sulaužė pieštuką ar pan. Visa tai atsiliepia ir mokslams - jam nelengva susikaupti, jis išgyvena, kad jo šalinasi vaikai ir tampa dar agresyvesniu...
Ko mes tik nedarome: ir į krepšinio treniruotes leidžiame, kad energiją turėtų kur išlieti, ir pas psichologą lankomės, ir keičiam savo elgesį su juo.. Pasižada, kad kitą dieną viskas bus gerai, bet vėl girdžiu skundus.
Nepasakyčiau, kad iki mokyklos vaikas buvo ramus kaip angeliukas, bet tokių dalykų, tokio pasipriešinimo net blogiausiame sapne nesapnavau... Elgesio problemų iškyla ir muzikos mokykloje, ir treniruotėje, jis pats nemoka paaiškinti, kodėl taip daro. Galime tuoj būti išmesti iš teniruočių, galime sulaukti tėvų rašto mokykloje, kad mus pašalintų...
Tačiau namuose mes nesutariame tik klausimais apie mokyklą, visa kita - gerai. Nežinau, kaip padėti vaikui... Gal yra kitų mamų, kurios susidūrė su panašiomis problemomis?
QUOTE(raktazole @ 2005 10 25, 22:55)
Paskaiciau apie Jusu bedas...Galiu pasakyti, kad tevams reikes labai daug kantrybes ir didziuliu pastangu.Sunkumai gali trukti ne menesi, o apie metus.Tai , taip! Tiesiog tie sunkumai bus, bet reikes ieskoti trupinuku gerejimo.Ir atsiminti, kad tai problemos vaiko elgesio, o ne vaiko.O psichologas irgi padetu, bet daugiau patartu tevams, ne vien vaikui.Sekmes Jums ir kantrybes!
