Nemyliu savo anytos

Paskaiciau ir juokinga pasidare,jei tik mano tokie santykiai butu tai buciau tokia laiminga,savo anytos ne tik kad nemyliu,bet ir nekenciu,nes ji tikra ragana,bet be sluotos ir ji gadina man ir mano vyrui gyvenima,kai turesim -ji prie jo ne tik kad nesilies,bet aplamai per atstuma laikysis Leidau save zeminti,bet mano vaikui ji nei vieno blogo zodzio geriau nepasako,nes tada bus

Mano anyta labai valdinga moteris, ilga laika dirba vadove dideliam kolektyve. Uzaugino du sunus, kuriems vadovavo ir vyrui taip pat visa gyvenima. As istekejau uz jaunelio, jos mylimiausio. Patikekit, neuztektu cia vietos aprasyt viskam kas tarp musu yra ivyke. Faktas kad ilga laika labai norejo vadovauti, nurodineti, nakti skambinedavo mano vyrui, kad sis ja kazkur vestu, arba siaip pasneket uzsimanydavo. Apie vaiko auginima net nesneku, viska as dariau blogai, blogai rengiau, maitinau, kirpau plaukus bet ka dariau viskas blogai. Mano vaikas is tu kur daznai serga, ir kaip jus manot kas del to yra kaltas? Sakau, cia labai daug galeciau prirasyt, bet net laiko tam tiek neturiu. Paskutinis atvejis buvo toks, kad per jos jubilieju as nenorejau sakyt jai tosto, tai ji atsisukus su perkreiptu veidu pasake "Tu ka negali man nei pora zodziu pasakyt?", tai as atsistojau ir pasakiau "Labai dziaugiuosi kad turiu tokia uosviene kaip jus" Nu nieko nesugebejau is to pykcio sugalvot. Tai ji demonstratyviai prie 30 sveciu padejo taure ant stalo nusisuko ir pasake" Jau cia gal kokiam laikrastyje perskaitei". Niekas prie stalo uz ta tosta negere, isisvyravo mirtina tyla, po to pasipyle " malonus" komentarai is sveciu, atseit nieko nesugebejau gero pasakyt. Nuo to baliaus praejo 2 sav, iki siol ji su manim nesneka, viena kart paskambino netycia, tai kalbejo labai siltai. Vaikas dabar serga, nei klausia kaip laikosi nieko. Nu zodziu supyko.
O ka as padarysiu kad nieko nesugalvojau ka pasakyt, nebuvau pasiruosus. Bet taip uzsisiko, kad atrodo ilgam. O ji turi dar viena martuke, kuri labai moka gerai ir pasneket, ir pasako viska ka ta nori isgirsti. Tai spekit, kai ji pasake tosta, tai uosviene net apsiverke. Tai kaip manot, kuri is musu yra geresne marti? Nu vienu zodziu man tikrai nepasiseke.

Ilgai nerasysiu, nes ir as galiu prirasyti romanus apie savo "miela" anyta. Bendraujam jau beveik 7 metai. Is pradziu buve lyg ir siltesni santykiai is mano puses, atsalo galutinai, kai pamaciau, kad be reikalo as cia stengiuosi Apie meile jai nera ir kalbos.
As pavydziu jai savo dukros, negaliu pakesti, kaip ji ja ima ant ranku. Kai buvau gimdymo namuose, atvaziavo lankyti ir vos izengus i palata puole buciuoti poros dienu naujagimi. Ranku aisku neplove... Visa dukros nosis buvo raudona nuo jos ryskiu lupu dazu (velnias, dar ir dabar stovi tas vaizdas akyse).
Vakar suzinojom, kad ji labai sunkiai serga - paskutines stadijos vezys. Bet man jos gaila nedaugiau, kaip bet kokio kito zmogaus, kuri istiko tokia sunki beda. Bjauri as tikriausiai, bet per daug jauciuosi iskaudinta ir negaliu atsileisti. Galite apmetyti mane akmenimis

Staaram, žinai, su tavim anytomis keistis nenorėčiau. Maniškė man kuo toliau, tuo jūsų postų pasiskaičius, gerėja. O taviškę už tokį liežuvavimą reikėtų Vienintelis pateisinimas jai -- gal ji labai labai sena (todėl ir sklerozė, ir caro ruriko garderobas)

nu jo... as galvojau, kad man cia vienai...

cia aishku ilga istorija, bet jinai manim nepasitiki, tiek as ja...
nieko pikto mes viena kitai nejauciam, bet jai truputi pas mus pavieshejus, supratau, kad
man bus sunku ateityje su ja.
mes dar vaiku neturim.... bet as jau dabar zinau, kad vaiko jai priziureti nepalikciau...
jinai nebloga, tikrai, bet as ja nepasitikiu. ir nemegstu, kai sveciai mano namuose, man diriguoja.

totalinė nemeilė anytėlėms
aš vis mąstau, kaip man tokiai nepasidaryt kaip pasensiu, mažu atsispausidint visus postus ir išsitraukt kai sūnus marčią parsives

Tu savo anytos nemegsti, o as savosios nekenciu!!!!!!
Dieve, kokia kvaile buvau - padedavau jai, kalbejau, sypsojausi, o ji mane vyrui nuo pat pirmos dienos visokiais zodziais isdedavo. viskuo jai nepatikau, viska blogai dariau... Na, tiesiog truksta zodziu. Kada nors as tai stervai pasakysiu, ka apie ja galvoju, negi tik ji gali mane zemint.

Stebiuosi,kiek is musu yra nemegstanciu anytu ,bet,kaip kazkas pasake,mes ju mylet neprivalome....As ,kai buvau neseniai istekejus,dar galvodavau,pergyvendavau,del jos sneku,jos poelgiu,o dabar man vienodai dzin Tegu sneka ji ka nori,daro ka nori.As turiu savo nuomone apie ja,ir jos niekas nepakeis...Tik zinau viena dalyka,kad nedarysiu tokiu klaidu,kaip ji,niekada.Zinau jau dabar,kokia as busiu kazkienio anyta

man tai irgi dzin, ka ji apie mane shneka.
ash savo vyrishkiui esu visas pasaulis, ir visai nepergyvenu, kad ji ka nors jam prishnekes... mes mazai bendraujam, tai ir ner ka jai sakyt...
labiausiai tai bijau, kad kai nores paziuret mano vaikus, kad as nenoresiu jai ju palikti...
vat tadu, tai bus beda....

oi, merepopins, kiek mano cia tema prirasineta Kertelessielose, kiek gyvenime asareliu nulieta. ira ka, NIEKO. nesikeite mano anyta, toliau toki pati suda male, bergdzios buvo kalbos ir su vyru, ji juk jo mama. jis su manim su viskuo sutikdavao, pats netgi vengdavo ir dabar vengia kontaktu, del jos tu kalbu, bet uzsistot ir uzkirst tam kelia, nesiryzta. zinai, su laiku, naujuju siu metu isvakaresi, as pasakiau, sai dzin, kad ji mano vyro motina, as del jos praverkiau per vestuves, po vaiko gimimo ir dar nnnnnn.. kartu, netylesiu. ir pradejau reaguoti on-line i jos kalba, tai, ka pasimeta bobike, netikejo, kad galiu atgal atsakyti.
taigi, pati saviau apsigyniau, ginsiu ir toliau. ir kuo ji labaiu man i dusia siks, tuo as jai labaiu.
gal mane daug kas pasmerks, lai, bet as jau pavargau, o kito zando sukimas, mane jau iki pakrikusiu nervu buvo privares.

Labas, mielosios, turbūt mes prieš jas susivienijome...
Na nemėgstu aš savo anytos ir tiek, ką žmogus padarysi...
Kai gyvenime ne kartą pamačiau, kas ji per žmogus, dabar laikausi atokiau.
Buvo taip. Mano gyvenimo meilei panižo aną galvą ir jis susirado draugę. Aš žinoma nežinojau, kol vieną dieną maniškiui įvyko nemenkas zapadlo - beveždamas savo draugę sausio mėnesį tėškėsi į pakelės medį ir atsidūrė ligoninėje su nulaužta koja, o draugė - kitoje ligoninėje su perskelta galva. Sakyčiau, taip jiems ir reikėjo, bet gi negalima šitaip... O mano anyta lyg ir visada man gera buvusi pareiškė, kad dėl visko tai kalčiausia aš, nes klausau savo tėvų, džiaugiuosi jų parama (anyta gi tik paimti iš mūsų moka), kad per daug auklėju vyrą, darau jį inteligentu ir pan., tai maniškiui tas nusibodo ir susirado draugę...Tai draugei už galvą sumokėjom irgi dalinai iš mano tėvų pinigų, kas be ko... Kas bebūtų keista - maniškis juto, kad šikna svyla ir visapusiškai mane gynė ir varė anytą lauk. Jau praėjo metai, atleidau aš saviškiui - na tikiuosi turėjo pamoką - matysim ar ilgam....bet va anytai atleisti negaliu, bendrauju toliau su ja, BET NEKENČIU VISA ŠIRDIM