matyt zurnaliste forume rado aktualia tema
Vyresnioji vyro sesuo mamai nera tokia svarbi kaip jaunele. O jaunele tuo ir naudojasi sekmingai. Is sono kai pasiziuri, tai bjauriai viskas matosi. Net mano diedas, kuris laikosi visisko neutraliteto politikos, kazkada garsiai yra mestelejes replika ta tema. Bet niekas nepasikeite... 
Kaip mano mama sako - geriau desimt zentu, nei viena marti
. Aš du metus iš vyro girdėjau kokia jo motina nuostabi, kokia ji puiki ir t.t. Todėl atitinkamai, remdamasi jo pasisakymais, nusiteikia teigiamai jos atžvilgiu. Svajojau, kad su bendrausiu labai šiltai 
. Tačiau buvo ir šiokių tokių nerimo debesėlių. Labai neigiamai buvo atsiliepiama apie vyro brolio žmoną. 
: ji tris valandas prasėdėjo tulike ir tik mums išvažiuojant teikėsi išeiti. Pasiaiškinimas: ausį skaudėjo. 
Po tokio akibrokšto nebegalėjau jos priimti teigiamai. Ir mano nuostatos nesikeičiai ir šiandien: žinau, kad ji manęs nemėgsta, kaltina sugriovus jos sūneliui gyvenimą, atėmus iš jos pragyvenimo šaltinį. Anūko nelanko velniai žino kiek ir su gimtadieniu niekada nepasveikino, mano gimtadienio net nežino. Ech, daug įvairių niuansų buvo ir tebėra. Svarbiausia, kad vyras žino kokia aš esu ir neklauso jos nuomonės ir visada mūsų pusėj 
.
Tik man kartais tenka su ja bendrauti, per visokias sventes, gimtadienius turiu ten vaziuoti kartu su vyru ir sūnum, bet paskutiniu metu nevaziavau, tai buvo ziauriu apkalbu ir vyras pyktelėjo... Kaip tau iseina isvis nebendrauti? Ar vyras su motina susitinka, bendrauja? Tavo situacija lygiai tokia pati kaip mano, tik manes is namu nevare (nors tokia replika mete), o siaip skaiciau tavo laiska ir jauciaus lyg ji pati buciau parasiusi... Ta tema man labai skaudi, musu seimoje lyg koks velnias, kuris vaidenasi jau 6 metus... 
Tad jos tiesiog vengiame, nors nevisada pavyksta... Faina, kad galiu su jumis pasitarti... O as pamazu stengiuosi pamirsti visus iskaudinimus ir gyventi toliau. Su vyru esame labai laimingi ir sutariame kuo puikiausiai, o to zmogaus nenoriu nei matyti nei girdeti savo gyvenime. Tokie dalykai yra neatleidziami, netgi tuo atveju jeigu ji yra mano vyro mama. Man ji absoliuciai niekas, todel nesivarginu netgi sveikintis su ja.
Nepyktybiskai... Tau labai faina, kad vyras pats nenori daug bendrauti su savo mama ir jam to nereikia, o dar ir taves nepraso su ja susitikti ir pas ja vaziuoti. Mano situacija visiskai siuo atzvilgiu priesinga: kai as nenoriu pas vyro mama vaziuoti, tai maniskis labai pergyvena, nervuojasi, jam mat nepatogu ir baisu nuo giminu, mamos ir visu kitu... ka as cia taip - tiesiai sviesiai jis bijo ir ziauriai bijo savo motinos, ir pats ta pripazysta... Teko pries metus lankytis pas psichologa siuo klausimu, trumpam laikui jis tapo tvirtesnis, bet ..... isliko ligi siol po jos padeliu, nors daug maziau nei anksciau ir as tuo labai dziaugiuos, bet jei atvirai, manau, kad kai bus senukas ir isliks toks pat.... nes matyt auklejimo pasekmiu galutinai neisgydisi, jei apskritai nors kiek įmanoma pakeisti...kazin? 
