Tingiu pasakoti apie savo anytos pokstus, tai imesiu paskutini.
O buvo sunaus gimtadienis, pakvietem pietu, kartu su kitais seneliais, skambina ji man is vakaro, ir klausia: ar atsivezti balandeliu? As kelias sekundes patylejau ir sakau-o kam? Kaip kam, valgyti. Sakau, idekit, vyras gal nores kada, as maitinu, negaliu kopusto. O ji-ne, as ne vyrui, as visiems, vakar tiek pridariau, kad liko, galesi ant stalo karstam padeti

. Nutilau ilgam, po to mandagiai padekojau ir grieztai pasakiau ne, zinoma, isizeide. O atvaziavusi i svecius visa laika zyze, kam misraines pirkau (galejau padaryti), kodel picas uzsakem (jos tokios brangios, neturit kur pinigu kisti-tai paaiskinau, kad taip, neturim-gal padesit isleisti

). Va taip ir gyvenam. Gerai, kad susitinkam super retai, tai nespeja istampyti nervu-neisivaizduoju, kas butu, jei gyventume viename mieste...
Kieciausia pas mus tai, kad labiausiai su ja nesutaria vyras-buvo jos numyletasis sunelis, o tapo toks su savo nuomone, viskas negerai, mamos neuzjaucia ir t.t.
Labiausiai pakraupusi buvau, kai mano mamai diagnozvo vezi, operavo, po to seke daug kitu visiems zinomu proceduru, ir mes visa tai darem Vilniuje, aisku, sokinejom kiek galejom. Tai anyta per viena pasisedejima pareiske-kai apie ana mama-tai sokat, o kai apie mane-tai nulis demesio

. Takart vos nepasiuliau-gal pasikeiskit vietom-bet sumeciau, kad per ziauriai bus. Iki siol nesuprantu, kaip galima pavydeti ligos, net jei per tai gautum demesio????
When nothing goes right... go left.