Aš, žinoma nedaviau. Dabar kartais sutinku ją mieste, ji visada apsimetinėja, kad nei manęs, nei vaikų nepastėbi. 
Antroji anyta gyvena toli nuo mūsų, be to turi dukrą.
Gal dėl to mes puikiai sutariam.
Mano pirmoji anyta buvo labai sukta. Kalbėjo su manimi visada labai gražiai, netgi už akių neapkalbinėjo. Elgėsi taip jinai labai apgalvotai, nes labiausiai nenorėjo mūsų skirybų. Ji nuolat man melavo, padėdavo savo sūneliui nuslėpti nuo manęs girtavimą. Mes visgi išsiskyrėm. Praėjus mėnėsiui ji atėjo pas mane ir paprašė 4 000 litų. Ne paskolinti, bet jai padovanuoti. Aš, žinoma nedaviau. Dabar kartais sutinku ją mieste, ji visada apsimetinėja, kad nei manęs, nei vaikų nepastėbi.
Antroji anyta gyvena toli nuo mūsų, be to turi dukrą. Gal dėl to mes puikiai sutariam.
Aš, žinoma nedaviau. Dabar kartais sutinku ją mieste, ji visada apsimetinėja, kad nei manęs, nei vaikų nepastėbi. Antroji anyta gyvena toli nuo mūsų, be to turi dukrą.
Gal dėl to mes puikiai sutariam.
Žinot, o aš galiu pasigirti 
, kad laikas nuo laiko paprotinu savo mamą. Ji taip pat anyta. O kadangi turiu karčios patirties su savo anyta, tai vis patariu jai nesikišti į savo sūnaus ir marčios gyvenimą. Šiaip mano mama irgi nelabai ją mėgsta. Negali susitaikyti, kad jos mylimas vienintelis sūnus su aukštuoju ir puikiu darbu vedė išsiskyrusią moterį turinčią vaiką nuo kito vyro ir iki šiol nesugebančią padovanot "tikrų" anūkų... ir tt ir tt. Tai aš jai vis sakau: mama, jei jam (sūnui) gerai su ja, tai vadinasi viskas liuks, nesikišk. IR , svarbiausia, JI KLAUSO MANĘS
, kad laikas nuo laiko paprotinu savo mamą. Ji taip pat anyta. O kadangi turiu karčios patirties su savo anyta, tai vis patariu jai nesikišti į savo sūnaus ir marčios gyvenimą. Šiaip mano mama irgi nelabai ją mėgsta. Negali susitaikyti, kad jos mylimas vienintelis sūnus su aukštuoju ir puikiu darbu vedė išsiskyrusią moterį turinčią vaiką nuo kito vyro ir iki šiol nesugebančią padovanot "tikrų" anūkų... ir tt ir tt. Tai aš jai vis sakau: mama, jei jam (sūnui) gerai su ja, tai vadinasi viskas liuks, nesikišk. IR , svarbiausia, JI KLAUSO MANĘS
Kai pagalvoju, kad kada nors būsiu ir uošvė ir anyta vienam asmyje - jėėėzau 
nežinau, kaip ir susidorosiu 
P.S. Ant savo anytos tik vieną kartą buvau rimtai supykus. Mažylis buvo neramus pirmus 3 mėn. Su vyru naktį miegodavom pamainom. Na, paskambino, pasiskundžiau. Tai pareiškė: "Oi, tai kaip mano ... dar ir į darbą sugeba eiti". Tada gal tris dienas. Galvojau, o aš ką - nežmogus? kiaurą dieną ir pusę nakties verkiantį kleckiuką ant rankų tampyti? Nei nusiprausi nei pavalgysi padoriai, nei, atsiprašant, į tuliką rimtam reikalui nueisi... Po sunkaus gimdymo ir nėštumo metu atsiradusio diabeto ir taip vos ant kojų pastovėdavau bet paskui pagalvojau - ai, tiek to. Nei draugauju aš su ja, nei pykstuosi. Viena į kitos reikalus nesikišam. O šiaip tikiuosi, kad sugebėsiu, jei reikės tiek savo dukterį, tiek marčią užjausti ir abiems padėsiu, kiek galėsiu.
nežinau, kaip ir susidorosiu P.S. Ant savo anytos tik vieną kartą buvau rimtai supykus. Mažylis buvo neramus pirmus 3 mėn. Su vyru naktį miegodavom pamainom. Na, paskambino, pasiskundžiau.
Tai pareiškė: "Oi, tai kaip mano ... dar ir į darbą sugeba eiti". Tada gal tris dienas. Galvojau, o aš ką - nežmogus? kiaurą dieną ir pusę nakties verkiantį kleckiuką ant rankų tampyti? Nei nusiprausi nei pavalgysi padoriai, nei, atsiprašant, į tuliką rimtam reikalui nueisi... Po sunkaus gimdymo ir nėštumo metu atsiradusio diabeto ir taip vos ant kojų pastovėdavau bet paskui pagalvojau - ai, tiek to. Nei draugauju aš su ja, nei pykstuosi. Viena į kitos reikalus nesikišam. O šiaip tikiuosi, kad sugebėsiu, jei reikės tiek savo dukterį, tiek marčią užjausti ir abiems padėsiu, kiek galėsiu.
QUOTE(Raganiūkštė @ 2005 02 07, 12:40)
Atsakysiu: todėl, kad kol nebuvo manęs ir vaiko, pats turėjo daugiau laisvo laiko, tai gal ir nebuvo tokios įtampos. O kai gimė dukrelė, daugiau pagalbos reikėjo namie, tai ir iškilo tokie nesutarimai. Dar vienas niuansas: mano anyta nesupranta jokių ,,negaliu, neturiu laiko ir t.t.": skambins į dieną 10k., zys, įkyrės, tarkuos smegenis iki išprotėjimo, kol išsireikalaus savo. Toks jau žmogus be skrupulų. Na nepasiųsi gi nuosavos motinos ant trijų raidžių
Zinot, baisiai nuskambes, bet mano vyras pasiuncia.
. Ne taip tiesiogiai ant triju raidziu, kulturingai-bet veikia, ir jau seniai. Anyta skambina man, ir kai klausiu-ar duoti vyra-atsako-ne, geriau su tavim pakalbesiu, ka ten su juo 
. Nors siaip nera tarp musu dideles meiles, jau nuo pat pradziu nebuvo-bande ir komanduoti, ir kistis, bet kazkaip pastatem i vieta. Svarbiausia, kad to noretu pats sunelis, viena marti sunkiai susidoros...
As cia jau pasakojau apie savo anytele-raganele 
bet kaskart skaitant vis naujas istroijas jose randu kazka tokio panasaus ir apie savo ragana.Et negaliu perrnest jos nors tu ka
bet kaskart skaitant vis naujas istroijas jose randu kazka tokio panasaus ir apie savo ragana.Et negaliu perrnest jos nors tu ka
Papasakosiu viena istorija. Ji nutiko tada kai mano mažylei išsikalė pirmas dantukas. Aš iš tos laimės norėjau visam pasauliui apskelbti (mamos tikrai mane supras). Tai aš paskambinau ir anytai pranešti džiugią žinią, (juk jos pirma anūkė). Tai ji net nesuregavo, kažkaip praleido per ausis ir apie savo reikalus kalbėjo. Tai likau super įsižeidusi ir daugiau net ir esant būtinybei su ja nesidalinsiu savo džiaugsmu.
Anyta... pavydžiu toms, kurios gali kažką gero apie savo anytas pasakyti. Šimtu procentų suprantu tas, kurios sako, kad savo anytos nemyli. Aš saviškės taip pat nemyliu... nemyliu, turbūt, per švelniai pasakyta. Mano anyta, skirtingai nei daugumos, visiškai nesikiša į mūsų gyvenimą. Taigi, atrodo turėčiau tuo tik džiaugtis, deja... Ji mane tiesiog ignoruoja. Kuo tai pasireiškia? O gi štai kuo: mes su jos dukra (t.y. mano vyro seserim) mokėmės vienoje klasėje, buvom geriausios draugės. Draugaudama su ja, pradėjau bendrauti su jos broliu, dabartiniu savo vyru. Su būsimu vyru išdraugavome 5 metus. Susituokėme. Viskas buvo lyg ir neblogai. Tikrieji mano uošvių bei vyro sesers veidai pasirodė tik gimus vaikui. Tą dieną, kai aš pagimdžiau, vyro tėvai ir sesuo svečiavosi tame pačiame mieste, tačiau sužinoję, kad tapo seneliais, nepasivargino atvažiuoti. Negana to, vyro seseriai, kuri lyg ir norėjo važiuoti į gimdymo namus, mano "geroji" anyta pareiškė: o ko tau ten važiuoti.... Beje, mūsų vaikelis - jų pirmas anūkas. Tąkart "nurijau" tą karčią tiesą. Tačiau juo toliau, tuo labiau įsitikinau, kad aš ir mano vaikas jiems esame niekas. Labai dėl to išgyvenau. Dabar jau vaikui penkeri metai, per ta laika truputi apsipratau, kad kitaip nebus. Bet vistiek skaudu, kad seneliai gyvendami visai šalia pamiršta net savo vienintelio anūko gimtadienį, nekalbant apie tai, kad nė karto metuose neužsuka, nepasidomi bent jau telefonu, kaip sekasi, kaip vaiko sveikata (jis labai dažnai serga)... Skaudu ir tiek... Juolab, kad žinau, jog visąlaik stengiausi su viskuo sutikti, niekada "nešokau į akis", neturėjau jokių bent menkiausių konfliktų... Kad bent žinočiau tokio elgesio su manimi ir mūsų vaiku priežastį...
Tingiu pasakoti apie savo anytos pokstus, tai imesiu paskutini.
O buvo sunaus gimtadienis, pakvietem pietu, kartu su kitais seneliais, skambina ji man is vakaro, ir klausia: ar atsivezti balandeliu? As kelias sekundes patylejau ir sakau-o kam? Kaip kam, valgyti. Sakau, idekit, vyras gal nores kada, as maitinu, negaliu kopusto. O ji-ne, as ne vyrui, as visiems, vakar tiek pridariau, kad liko, galesi ant stalo karstam padeti
. Nutilau ilgam, po to mandagiai padekojau ir grieztai pasakiau ne, zinoma, isizeide. O atvaziavusi i svecius visa laika zyze, kam misraines pirkau (galejau padaryti), kodel picas uzsakem (jos tokios brangios, neturit kur pinigu kisti-tai paaiskinau, kad taip, neturim-gal padesit isleisti ). Va taip ir gyvenam. Gerai, kad susitinkam super retai, tai nespeja istampyti nervu-neisivaizduoju, kas butu, jei gyventume viename mieste...
Kieciausia pas mus tai, kad labiausiai su ja nesutaria vyras-buvo jos numyletasis sunelis, o tapo toks su savo nuomone, viskas negerai, mamos neuzjaucia ir t.t.
Labiausiai pakraupusi buvau, kai mano mamai diagnozvo vezi, operavo, po to seke daug kitu visiems zinomu proceduru, ir mes visa tai darem Vilniuje, aisku, sokinejom kiek galejom. Tai anyta per viena pasisedejima pareiske-kai apie ana mama-tai sokat, o kai apie mane-tai nulis demesio . Takart vos nepasiuliau-gal pasikeiskit vietom-bet sumeciau, kad per ziauriai bus. Iki siol nesuprantu, kaip galima pavydeti ligos, net jei per tai gautum demesio???? 
O buvo sunaus gimtadienis, pakvietem pietu, kartu su kitais seneliais, skambina ji man is vakaro, ir klausia: ar atsivezti balandeliu? As kelias sekundes patylejau ir sakau-o kam? Kaip kam, valgyti. Sakau, idekit, vyras gal nores kada, as maitinu, negaliu kopusto. O ji-ne, as ne vyrui, as visiems, vakar tiek pridariau, kad liko, galesi ant stalo karstam padeti
. Nutilau ilgam, po to mandagiai padekojau ir grieztai pasakiau ne, zinoma, isizeide. O atvaziavusi i svecius visa laika zyze, kam misraines pirkau (galejau padaryti), kodel picas uzsakem (jos tokios brangios, neturit kur pinigu kisti-tai paaiskinau, kad taip, neturim-gal padesit isleisti ). Va taip ir gyvenam. Gerai, kad susitinkam super retai, tai nespeja istampyti nervu-neisivaizduoju, kas butu, jei gyventume viename mieste... Kieciausia pas mus tai, kad labiausiai su ja nesutaria vyras-buvo jos numyletasis sunelis, o tapo toks su savo nuomone, viskas negerai, mamos neuzjaucia ir t.t.
Labiausiai pakraupusi buvau, kai mano mamai diagnozvo vezi, operavo, po to seke daug kitu visiems zinomu proceduru, ir mes visa tai darem Vilniuje, aisku, sokinejom kiek galejom. Tai anyta per viena pasisedejima pareiske-kai apie ana mama-tai sokat, o kai apie mane-tai nulis demesio
. Takart vos nepasiuliau-gal pasikeiskit vietom-bet sumeciau, kad per ziauriai bus. Iki siol nesuprantu, kaip galima pavydeti ligos, net jei per tai gautum demesio????
QUOTE(song @ 2005 02 11, 12:59)
Tingiu pasakoti apie savo anytos pokstus, tai imesiu paskutini.
O buvo sunaus gimtadienis, pakvietem pietu, kartu su kitais seneliais, skambina ji man is vakaro, ir klausia: ar atsivezti balandeliu? As kelias sekundes patylejau ir sakau-o kam? Kaip kam, valgyti. Sakau, idekit, vyras gal nores kada, as maitinu, negaliu kopusto. O ji-ne, as ne vyrui, as visiems, vakar tiek pridariau, kad liko, galesi ant stalo karstam padeti . Nutilau ilgam, po to mandagiai padekojau ir grieztai pasakiau ne, zinoma, isizeide. O atvaziavusi i svecius visa laika zyze, kam misraines pirkau (galejau padaryti), kodel picas uzsakem (jos tokios brangios, neturit kur pinigu kisti-tai paaiskinau, kad taip, neturim-gal padesit isleisti ). Va taip ir gyvenam. Gerai, kad susitinkam super retai, tai nespeja istampyti nervu-neisivaizduoju, kas butu, jei gyventume viename mieste...
Kieciausia pas mus tai, kad labiausiai su ja nesutaria vyras-buvo jos numyletasis sunelis, o tapo toks su savo nuomone, viskas negerai, mamos neuzjaucia ir t.t.
Labiausiai pakraupusi buvau, kai mano mamai diagnozvo vezi, operavo, po to seke daug kitu visiems zinomu proceduru, ir mes visa tai darem Vilniuje, aisku, sokinejom kiek galejom. Tai anyta per viena pasisedejima pareiske-kai apie ana mama-tai sokat, o kai apie mane-tai nulis demesio . Takart vos nepasiuliau-gal pasikeiskit vietom-bet sumeciau, kad per ziauriai bus. Iki siol nesuprantu, kaip galima pavydeti ligos, net jei per tai gautum demesio????
O buvo sunaus gimtadienis, pakvietem pietu, kartu su kitais seneliais, skambina ji man is vakaro, ir klausia: ar atsivezti balandeliu? As kelias sekundes patylejau ir sakau-o kam? Kaip kam, valgyti. Sakau, idekit, vyras gal nores kada, as maitinu, negaliu kopusto. O ji-ne, as ne vyrui, as visiems, vakar tiek pridariau, kad liko, galesi ant stalo karstam padeti
. Nutilau ilgam, po to mandagiai padekojau ir grieztai pasakiau ne, zinoma, isizeide. O atvaziavusi i svecius visa laika zyze, kam misraines pirkau (galejau padaryti), kodel picas uzsakem (jos tokios brangios, neturit kur pinigu kisti-tai paaiskinau, kad taip, neturim-gal padesit isleisti ). Va taip ir gyvenam. Gerai, kad susitinkam super retai, tai nespeja istampyti nervu-neisivaizduoju, kas butu, jei gyventume viename mieste... Kieciausia pas mus tai, kad labiausiai su ja nesutaria vyras-buvo jos numyletasis sunelis, o tapo toks su savo nuomone, viskas negerai, mamos neuzjaucia ir t.t.
Labiausiai pakraupusi buvau, kai mano mamai diagnozvo vezi, operavo, po to seke daug kitu visiems zinomu proceduru, ir mes visa tai darem Vilniuje, aisku, sokinejom kiek galejom. Tai anyta per viena pasisedejima pareiske-kai apie ana mama-tai sokat, o kai apie mane-tai nulis demesio
. Takart vos nepasiuliau-gal pasikeiskit vietom-bet sumeciau, kad per ziauriai bus. Iki siol nesuprantu, kaip galima pavydeti ligos, net jei per tai gautum demesio???? gal ji nezino ar nesupranta kas tai per liga ir pan?O gal cia buvo uzuomina,kad ir jai skirtumet laiko?
Nu nemyliu as savo anytos ir 'mama', kaip kad ji nori, as jos nevadinsiu neeeeee
O vienas dalykas tai mane ypac neramina - ji negraziai elgiasi su mano mama. Jos vienmetes, senyvo amziaus ir is pradziu lyg ir draugavo, bet po to pastebejau, kad ji leidzia sau pasisaipyti is mano mamos, laiko save didziausia ligone ir sugeba 'priversti' mano mama 'sokti' pagal jos dudele. Na o pries pora dienu, tai vos nepaleidau glotkes, na tik isivaizduokit - jos abi buvo atejusios pas mus, tai iseinant ji pareikalavo, kad mano mama atnestu jai jos sunku ziemini palta ir padetu apsirengti. Aisku, kad nesusilaikiau ir leptelejau,kad ligonis ligoni rengia, tai manau, kad net nesuprato
Nu taip man mamos gaila
O vienas dalykas tai mane ypac neramina - ji negraziai elgiasi su mano mama. Jos vienmetes, senyvo amziaus ir is pradziu lyg ir draugavo, bet po to pastebejau, kad ji leidzia sau pasisaipyti is mano mamos, laiko save didziausia ligone ir sugeba 'priversti' mano mama 'sokti' pagal jos dudele. Na o pries pora dienu, tai vos nepaleidau glotkes, na tik isivaizduokit - jos abi buvo atejusios pas mus, tai iseinant ji pareikalavo, kad mano mama atnestu jai jos sunku ziemini palta ir padetu apsirengti. Aisku, kad nesusilaikiau ir leptelejau,kad ligonis ligoni rengia, tai manau, kad net nesuprato
Nu taip man mamos gaila
Aj, az kai tu anutu kelias turejau, ir neausku kiek dar turesiu 
.nesureiksminu ju visiskai. Anyta -svetimas man zmogus, artimas vyrui, tai tegul jie ir bendrauja artimai, o as bendrausiu tolomai, tiek kiek man paciai to norisi, nervai prasideda tuomet, kai jauti pareiga buti "dukrele" kai tokia nesijauti. na, gal su laiku ir busim drauges, bet ne daugiau. ji man ne mama ir neprivalo tokia buti 
.nesureiksminu ju visiskai. Anyta -svetimas man zmogus, artimas vyrui, tai tegul jie ir bendrauja artimai, o as bendrausiu tolomai, tiek kiek man paciai to norisi, nervai prasideda tuomet, kai jauti pareiga buti "dukrele" kai tokia nesijauti. na, gal su laiku ir busim drauges, bet ne daugiau. ji man ne mama ir neprivalo tokia buti
