QUOTE(Bekasė @ 2010 05 06, 08:39)
panasaus amziaus anyta mazaja ir pamate (sunu dar anksciau). O kazkur 6 menesiu buvo su ja viena pasilikusi kelioms dienoms - mus su vyresniuoju atostogauti isleido. Na ten taip ekspromtu gavosi. Mes visi buvome susiruose prie juros, o anyta suabejojo, ar mazam vaikui tai gerai, ar nebus per daug vargo ir pasiule mazaja pasilikti pas save.
Aisku visokiu nurodinejimu buvo ir labai daug, ir dabar dar vis islenda, todel stengiuosi sudaryti kuo maziau tu progu, tiems nurodinejimams issakyti.
as ir jam siuliau - nenorejo. Be to, tai yra mano svente. Nereaguliuoju ka jisai gali kviestis i savo sventes, jisai - ka as galiu i savo. Sprendziama yra del vaiku svenciu ir bendru.
\
cia kaip tamstai patogiau. Kartais buna ir rastiskai.
jeigu prisimeni, mes vienoje temoje jau diskutavome apie leisiu/neleisiu.
Nera jokio skirtumo, kur ruosiamasi keliauti - pas motina, pas draugus, i kina...
ne vaikas jis man, bet as jam esu jo vaiku motina.
Bet sveikinti neprivalo ( kaip ir anytos, beje) - nes privaloma yra tai, kas istatymais apibreziama, o visa kita yra laisvas zmogaus pasirinkimas.
As jau suku galva, ka cia birzeliui sugalvojus (nors ir pries tai yra viena svente, bet del jos minejimo kol kas jokiu ideju neturiu).
Aj nu, visai pamirsau, na nesigilinkime

Negali gi prisiminti visu pezalu.
Na jo kiekvienoj seimoj skirtingai, negi dabar lysi seima, kaip nori kas taip ir gyvena. Vieni zodiniu susitarimu, kiti kaip kanceliarines ziurkes rastus vienas kitam rasineja. priklauso nuo noro ir poreikio. Pas visus savo fintai.
ir apie vyra kaip "artima" zmogu irgi, na tiek to.
Na gerai sekmes toliau pilti srutas ant visu ir aiskinti kokia teisinga esate ir ideli seima o kiti visi nuplere durniai su pasileidusiais, ant galvos vyrais ir ju motinomis.
Eisiu pastatysiu zvakute baznycioje ir pasimelsiu, kad sunui netektu rasineti prasymu pas motina nuvaziuoti nesuderinus su "vadovybe"
o atsaknt i tema-"nemyliu savo anytos" (Bekase cia ne Jusu posta komentuoju

)
Zinot jos gal myleti ir nereikia, ypac sunkios situacijos buna jaunose seimose, kai tik pradeda gyventi ir 5-6, net desimtmetis yra per mazai laiko suprasti ar tai tikra neapykanta ar tiesiog pavydas dvieju moteru del vyro.
mano gyvenime su anyta buvo visko ir pykciu ir barniu ir apkalbu. Jaudinausi pergyvenau, ypac kol sunus buvo mazas.
Paskui kazkaip pradejom bresti, augti abi, priprasti ir viena diena musu barniai ir pykciai peraugo i tolerantiska kulturinga elgesi.
Nezinau gal tai turi buti abieju noras, ne vienos puses. Man padejo tai, jog auginu sunu ir ypac kai jis paaugo as kas dien vis labiau suvokiu jog manes irgi kazkas neapkes vien del to jog dar nemiriau ir mano sunus vesdamas nebuvo jau naslaiciu. Baisu pasidare, geda pries save (nors niekada nelinkejau vyro motinai mirties-NIEKADA).
Siandien su anyta sutariame labai gerai. bet tam reikejo laiko ir abieju noro is pastangu. As ja gerbiu ir myliu uz tai jog ji man pagimde ir uzaugino vyra.