QUOTE(GAILE* @ 2020 10 04, 11:23)
<p></p><blockquote class="ipsBlockquote" data-author="Madam pareis veliau" data-cid="72714423" data-time="1601798909"><div><p>Mano vaiko tėvo po skyrybų akyse nemačiau. Jis tėčiu vadina žmogų, kuris jį užaugino ir davė visokių gerų pamokų. Jie skambinasi ir bendrauja.</p></div></blockquote><p>Na bet tai nėra taip jau puiku. Aš irgi tėvo nemačiau po jų skyrybų. Ir užaugau su geru patėviu. Bet žinok yra ta tuštuma, tarsi nuoskauda, kad esi nereikalinga pusei savo šeimos. Ypač paauglystėje jautėsi tai. Vaikams tėvai yra jų identiteto dalis, todėl blogai jei nėra visiškai jokio ryšio.</p><p></p>
Tėvų skyrybos, manau, labai daug kam atsiliepia. Pas mane jau pilnamečiai vaikai iš pirmos santuokos. Vaikai buvo jau mokyklinukai, kai atsirado patėvis. Jis buvo tikrai geras jiems, išsiskyrėm, bet ir dabar geri jų santykiai. Bet gal nebuvo to, ką gal būtų suteikęs tikras tėvas. Mano vyresnioji turi draugą, ir matau, kad nėra taip, kaip aš norėčiau. Ji labiau stengiasi nei draugas . Kaip ten sakoma, su dukrom tėvai turi elgtis kaip su princesėm, tada ieškos jos ir tik tokio, kuris su ja elgsis kaip su princese. Mažoji, nors ir išsiskyrėm, tėvui yra princesė
Netikiu, kad jai patiks vyras, kuris apie ją nešokinės. Bet ar tikrai bus taip, parodys tik gyvenimas. Sūnūs kažkaip bijo ir rimtesnių santykių, sako bijom skyrybų paskui. Esu išgirdus ir kad aš kalta, kad aš išsiskyriau su jų tėvu. Na bet tada dar nebuvo taip, kad padraugauji su vienu, netinka, kitas..Būdavo vos ne iškart vestuvės. O paskui žiūri kad nieko bendro toje santuokoje
ir skirtis dar tėvai neleido, sakė jie gyvena dėl vaikų, jei aš išsiskirsiu skirsis ir jie 
