Seli, bet realiai, tai mazai dar tu serganciu...
Taip, realiai tikrai mazai.
Dalis to, ką šiomis dienomis jaučiame gali būti gedulas. Daugybė dalykų pasikeitė - mūsų kasdienybė, darbas, santykiai, visas pasaulis keičiasi. Net suprantant, kad tai praeis, mes bent jau kuriam laikui netekome daug visko, kas jau buvo įprasta, suplanuota. Netekome saugumo jausmo.
Šitokių pokyčių ir nežinomybės fone, galime sau padėti suprasdami kaip patys į tai reaguojame, kokie jausmai kyla ir ko tikėtis.
Įprastos žmonių reakcijos įvykus svarbiems pokyčiams ar netektims ne visiems išsidėsto taip pat, tačiau galime tikėtis, kad patirsime panašius jausmus žinoti - tai visiškai normali reakcija.
Šokas ir neigimas - "Virusas manęs nepalies", "viskas tėra išpūstas burbulas"
Pyktis - "valdžia nieko nedaro", "neįleiskite jų čia"
Derybos - "gerai, aš dvi savaites būsiu namuose ir tada bus geriau"
Depresija - "aš nežinau, kada tai baigsis"
Priėmimas - "tai vyksta ir aš turiu prisitaikyti".Priimdami situaciją įgyjame daugiausia galios ir kontrolės. Suprantame, kad reikia plauti rankas, vengti kontaktų, saugotis ir saugoti kitus.
Ne visada šiais kalniukais važiuojame vienodai - vienas gali kur nors užstrigti ar kur nors sugrįžti, vienam tie kalneliai gali būti statesni, o kitam vos pastebimi. Visgi stebint savo vidų, suprantant savo ir aplinkinių reakcijas gali būti lengviau išlikti ramiam.
As kazkaip iskart i derybas isokau. Dabar arba depresija bus, arba ne.
Taip, realiai tikrai mazai.
Svarbu ne kiek, o kokiais tempais.
As kazkaip iskart i derybas isokau. Dabar arba depresija bus, arba ne.
Tu ne į derybas įšokai. Kiek aš tave stebėjau, tu buvai neigimo stadijoje. Arba kažkokioj panašioj, nes sakei pff, kokia panika?
Aš tai beveik depresijos.
Dar vakar kažkaip geriau jaučiausi, o šiandien, atrodo, nesimato tos šviesos tunelio gale.
Namie sėdėti ypatingai sunku. Kai žinai, kad niekur šlaistytis nepatartina.
Kokioj neigimo? Nu nusisneki. As ir dabar toj pacioj. Viska darau, ko reikia, ir nei laselio panikos, ar kokio didelio nerimo.
Va kumiko tai neigimo, nes mano, kad ispustas burbulas. As taip nemanau. Jau susitaikiau ir kad susirgsiu, ir kad pasveiksiu. Net apsidziaugiau, kad mano ligoninej atidare skyriu, nes kitu ligoniniu as nekenciu, tik sita, vidury miesto pripazistu.
Kokioj neigimo? Nu nusisneki. As ir dabar toj pacioj. Viska darau, ko reikia, ir nei laselio panikos, ar kokio didelio nerimo.
Pati nusišneki. Sėdi namie ir nepanikuoji? Dukra, sūnus, mama, tb?
Ką esi rašius, nerimauji, kad tb darbe gali užsikrėsti, sūnui sakei, kad smegenys ir t.t....., mamai instrukcijas duodi, galvoji apie ją, ar laikosi, čia praneši, kad laikosi. Čia kas, ne nerimas, ne rūpestis? Lygi vieta? Kaip visada, nori kieta atrodyt, bet taip nėra, mieloji. Viską tik įvelki į kietuolės rūbą, nes toks tavo įvaizdis.
Tai rupestis, pamatuotas adekvatus rupestis. O ne panika. Nematai skirtumo? Miegu, kaip uzmusta, namuose visi atsipute cia mes, apie ka tu cia?
Na, gal ne neigimo, ten nesuklasifikuota ta fazė, bet nerimo, tai tikrai.
Tai rupestis, pamatuotas adekvatus rupestis. O ne panika. Nematai skirtumo? Miegu, kaip uzmusta, namuose visi atsipute cia mes, apie ka tu cia?
Na, tu ant Lietuvos viena tokia tuomet. Visi rūpinasi, nerimauja dėl ateities, o tau dzin.
Pamiršau, esi sakiusi, kad gyvenimo nebrangini.
