Amadėja*, 02 Gru 2020 - 22:10, parašė: Man tai būna taip: kai kažkad blogai pradedu galvoti, kad reik pas psichologą. Tada pradedu skaityti, kalbėti, analizuoti, pridimenu seminarus, pavartau užrašus ir... praeinaTik laikas ir poilsis.Pati kažkaip pasigaunu kitą požiūrio kampą
Intemora, man irgi tinka mamos rolė, nes joje nesijaučiau auka. Aš priėmiau kaip natūralu etapa. Tik kažkutiuo metu vėlisu buvo propkes mušė 
Pinot, tu vaikščiojai pas klasikinės psichoterapijos specialistą turbūt, nes tiek geštaltas, tiek juo labiau KET fiziškai negali trukt taip ilgai. Geštaltas, tiesa, gali užtrukti...ir, jei specialistas nėra labai empatiškas tai seansas gali baigtis netinkamu momentu ir po to būti bloga savijauta. Na, gali būt skausminga.
Amadėja*, 02 Gru 2020 - 22:13, parašė: Intemora, man irgi tinka mamos rolė, nes joje nesijaučiau auka. Aš priėmiau kaip natūralu etapa. Tik kažkutiuo metu vėlisu buvo propkes mušėMan labai tinka.aš niekad tokoa rami kr saugi ir užrikrinta nesijačiau. Man tie verkimai,dantys,košės,tai tiesiog kažkoks fizinis dalykas,kuris nevaro jokio nerimo,baimės,streso,neužtikrintumo,klaidos lieka namie. Su drakoniuku pvz metus laiko pasaulis sukosi tik iki lauko -parsdotuvės ir išvykų pas tėvus į kitą mikrorajoną.ir buvo gwrai.viduje ramybė.vaiko verksmas mano harmonijos su pačia savim negriaudavo,tikk fiziniai dalykai.o juos lengviau pakelti man.
Taintaip ir yra.man jrgi kartais reik lwrsikraut.svajoju apie penktadienio vakarą.šiandirn darbą pradėjau 7,baigau dabar... Dokumentai.pamokos,tėvų susirinkimas,auklėtinių reukalsi,netikėti dalykai ir tt. Tai va.dar dvi dienos... Duok man tą vaiką,snausčiau su koja vežimuką sūpuodama. O dar aš ir šiaip šeimoj lyg ir gyvenu.gal..arba virtualioj realybėj. Tiesuog vaikas-namai-košytė,aupimas,verkimas,tai namai!ramybė ir saugumas. Man tiktų,tik viskas turi savo pradžią ir pabaigą.
Nesuprantu kaip kokios matematikės iš vis paveža.
Man atrodo kad visiems mokytojams db stogai važiuoja. Ir vaikams irgi ne pyragai. Žiūriu kad maniškis nebesupranta kartais elementarių dalykų, nors prieš tai tipo viskas aišku buvo ir net pats klasiokams aiškino užduotis
Mane tai tik nuobodulys knisdavo namie, bet tai tada nei intiko, nei normalios tv nebuvo. Dabar tai murkciau su tuo vaiku.
Man labai tinka.aš niekad tokoa rami kr saugi ir užrikrinta nesijačiau. Man tie verkimai,dantys,košės,tai tiesiog kažkoks fizinis dalykas,kuris nevaro jokio nerimo,baimės,streso,neužtikrintumo,klaidos lieka namie. Su drakoniuku pvz metus laiko pasaulis sukosi tik iki lauko -parsdotuvės ir išvykų pas tėvus į kitą mikrorajoną.ir buvo gwrai.viduje ramybė.vaiko verksmas mano harmonijos su pačia savim negriaudavo,tikk fiziniai dalykai.o juos lengviau pakelti man.
Vat man irgi vaikų kūdikystė tai patys gražiausi metai. Nors buvo ir problemu, ligų, nerimo. Bet vistiek nusveria pozityvios emocijos
Va vėliau taip nebuvo. Kai reik derint darbą, vaiko mkla, namų ruoša ir pan, tai stresas baisus
Bet pagalvoju, jei reiktu keltis is lovos nakti nuolat ir lekt i kita kambari, tai aina na.... niekaip nesuvokiu tokio apsisunkinimo. As pasidaryciau taip, kad tik ranka istiest reiktu.
Pinot, tu vaikščiojai pas klasikinės psichoterapijos specialistą turbūt, nes tiek geštaltas, tiek juo labiau KET fiziškai negali trukt taip ilgai. Geštaltas, tiesa, gali užtrukti...ir, jei specialistas nėra labai empatiškas tai seansas gali baigtis netinkamu momentu ir po to būti bloga savijauta. Na, gali būt skausminga.
Buvo geštaltas, buvo tiesiog psichoanalizė. Tikros specialistų LT dar buvo labai mažai.
Man nepatiko pradžia, bet tai supratau tik po labai ilgo laiko. Buvo kapstymaisi po skaudulius, sapnų nagrinėjimas, visokių simbolių, motinos įtaka. Tada jaučiausi ligonė ir tik tuo gyvenau, žodžiu per daug buvau įsijautus. Paskui viskas keitėsi.
Tiesą sakant, ilga istorija, jaučiuosi daug ko išmokus.
Bet pagalvoju, jei reiktu keltis is lovos nakti nuolat ir lekt i kita kambari, tai aina na.... niekaip nesuvokiu tokio apsisunkinimo. As pasidaryciau taip, kad tik ranka istiest reiktu.
Čia grynas sadomazo tas lakstymas į kitą kambarį. Man visiškai nesuprantama, kokio velnio tokį vargą sau užsikrauti sąmoningai.
Bet pagalvoju, jei reiktu keltis is lovos nakti nuolat ir lekt i kita kambari, tai aina na.... niekaip nesuvokiu tokio apsisunkinimo. As pasidaryciau taip, kad tik ranka istiest reiktu.
Aš irgi neįsivaizduoju.
Tiesiog nugriūčiau.
Neprisimenu, kiek lavinaxės vaikui mėnesių, bet maniškis kokių 8 mėn. jau leisdavo visą naktį išmiegoti. keldavosi 6, tai man atrodė ir taip per anksti.
Kai dukra labai maza buvo ir pora men. staugdavo naktim, tai mes su exu nakties pusem dalindavomes. Vienas iki 3 nakties, kitas po 3.Tai tas, kur po 3, jau 21 val. eidavo gult i kita kambari. O pirmasis su vaiku, t. y. lovyte salia lovos. Iki 3 nakties atbuni, tada eini, keli mieganti, tas eina prie vaiko, o tu griuni miegot kitam kambary. Mes taip sprendem.
