Bet tas buvo šešiasdešimt kazkelintais, o ne 85-90.
Jau as savo vaikystėj arklio rogių niekur nebemaciau. Nei karto. Aplamai jas mačiau tik muziejuje ir per tv
1967.
Zinok,as pati nesu macius rogem vaziuojant.
Išskirtinis tavo diedukas buvo, tikrai, patikėk manim, taip jau nedarė tais laikais beveik nieks
Žinok, dar kokiais 2000-aisiais galima buvo sutikti vežimą su arkliu. Jau keikdavomės, kad sunku aplenkt.
Ir tiesa, netgi neseniai (prieš kokius kelis metus), kažkur ties Valkininkais, piktinausi, kad neturi lempų tas vežimas ir sukelia pavojų. Važiavo plentu.
Pinotija, 27 Lie 2020 - 15:29, parašė: Važinėjo visur tie maži autobusiukai, kaip jie ten vadinosi, pazikai. Per mišką ėjo kelias ir buvo grafikas ir vieta sustoti buvo. Iš gūdaus kaimo į tokį patį, arba į Varėną ar Merkinę buvo galima nuvažiuot. Vasarodavom ten, gerai prisimenu.Visokių tų kaimų buvo,.bet tai matyt taip buvo patogiau,juk tai tik keli km iki kito kaimo,sėsdavom ir važiuūdavom ir tiirai ne mes vieni. Galbūt kažjoks autobusiukas važiavi,,o jei ir važiavo.tai kam tas tašes tempt dar kažkur nuo stotel(į stotekę),kad patekt į kažkokio kaimo kiemą.kai sėdi ,viską sumeti į vežimą ir pirmyn.nuo durų iki durų.tie atsumai taigi pamatuoti būdavo.nieks daugiau nei kažkiek ten km arklių nevarinėjo.net mano diedukas.
Zinok,as pati nesu macius rogem vaziuojant.
Tada važiavau vienintelį kartą. Specialiai kaimynas vežė, nes buvo naujų sutikimas. Visus savo gimines susivežiojo pas save.
Kazkada, gal 2000 m. vokiecius veziojau, tie pamate vezima su arkliu kazkur Zemaitijoj, tai fotkino is visu pusiu. 
Dabar, kur esu, tai salia zirgu viesbutis, biski toliau buivolu ferma. Viskas vieno seimininko, sitas namas, kur esu, irgi.
Žinok, dar kokiais 2000-aisiais galima buvo sutikti vežimą su arkliu. Jau keikdavomės, kad sunku aplenkt.
Ir tiesa, netgi neseniai (prieš kokius kelis metus), kažkur ties Valkininkais, piktinausi, kad neturi lempų tas vežimas ir sukelia pavojų. Važiavo plentu.
Tai ir db dar galima sutikti. Yra žmonių, gyvenančių senoviškai. Bet retas atvejis. 85-90 irgi buvo retas atvejis. Ta ir noriu pasakyt, kad tai ne kažkoks provincijos kasdienybes dalykas buvo, o asmeniškai kažkokios šeimos gyvenimo būdas
