O iki tol gi nežinai kaip namie ji elgiasi
nu blin, tai i darba jos nieks neisleistu. Ji atsedi 8 val. darbe, atidirba normaliai. Kai jau uzeina, tai nesvarbu kur tu, darbe ar namie.
Nu sorry, nenorėčiau aš ir tų teigiamų vaiduoklių, anei Kristaus su visais šventaisiais, bo nežinia, kada velnias pasivaidens. Nepiešiu iš fantazijos, žinau draugės vyrą. Baisiau nei baisu, o žmogus tai geras, perfrazavus kai ką. Ir kas iš to gerumo, jei nežinai, kas bus ryt. Čia kilo karas, a la tas veterinorius sako, oi, tai vaistus reikėjo keist jau. Toks vaizdas, kad žmona turi būklę nustatyt ir vaistus parekomenduot daktarui idant darbą palengvint.
Aš tik papasakojau atvejį, būna ir ramių tų ligonių su ta pačia diagnoze. Nes kai mes aną pavyzdį turėjom....
O kas būtų gyvenant su tuo Kristų matančiu, tai irgi ne pyragai, aišku. Bet bent nepjauna, negrasina, nedaužo langų, nedaužo žmonių...
Bet ne taip lengva paguldyti. Ligonis turi norėti ten važiuoti. Ir pats sutikti gultis. Kas jau čia pasiduoda taip paprastai? Jie gi dažnai net nesuvokia, kad jau priepuolis, kad jau viskas.
Tai as pasakoju, kaip su ta moterim yra. Viskas ten sutvarkoma lengvai.
Galbut ir tas Karynkos pazistamas suvokia, kai jam blogai ir paguli ten. O psichiatrines dabar grazios, visokie uzsiemimai vyksta, terapijos, girdejau, kad vos ne SPA.
Tai as pasakoju, kaip su ta moterim yra. Viskas ten sutvarkoma lengvai.
Galbut ir tas Karynkos pazistamas suvokia, kai jam blogai ir paguli ten. O psichiatrines dabar grazios, visokie uzsiemimai vyksta, terapijos, girdejau, kad vos ne SPA.
Vienaip būna, kai esi su žmogum nuo jaunystės, šeima, vaikai ir atsitinka toks dalykas, tai žmogaus bėdoj nepalieki, pripranti, prisitaikai, išmoksti elgtis priepolių atvejais, jeigu kalbant apie tą ramią katatoninę. Visai kas kita, kai bandai užmegzt ryšį, santykį su žmogum. Ar pati bandytum?