Morkų saldainius visi labai mėgstam. Mamą kai pamokinau, tai po kiekvieno morkų derliaus nuėmimo kalnus privirdavo. Šiemet kažkaip išsisuko

...
Proporcijų nežinau, viską darau iš akies. Užima nemažai laiko: verda ilgai, reikia dažnai maišyt...
Daug morkų sutarkuoju burokine tarka, sudedu į puodą (tik ne emaliuotą! - svyla) ir gausiai užpilu cukraus. Cukraus kiekis morkų kiekio neviršija, bet pilti kiek negaila. Kuo daugiau cukraus, tuo kietesni saldainiai, tuo morkų skonio mažiau, o pjaustymui reikia pjūklo

, nebent supjaustyt dar nesustingusius. Jei cukraus mažiau, gaunasi beveik marmeladinai - man skanu, tik labai lipnūs.
Morkas su cukrum palaikau vėsiai per naktį, kad išsiskirtų sultys. O tada ilgai verdu ant lėtos ugnies. Maždaug kol ant dugno nelieka skysčio ant, o puodo sienų pradeda dėtis cukrinė plutelė. Tada iškratau ant šlapios lentos, paviršių išlyginu ir palieku ataušti ir sustingti. Sustingusią masę nuimu nuo lentos ir padedu sausai, kad išdžiūtų padas, o tada pjaustau, laužau ar kitaip smulkinu į gabalus. Labai tinka į pabaigą virimo pridėt razinų.
Sykį išpyliau per anksti, ataušo, bet nesustingo. Tai sukračiau atgal į puodą, dar kiek pakaitinau ir valio!
Papildyta:Dar vaikystėj darydavau pieniškus saldainius. Geri būdavo, turint omeny, kad pirktiniam kapeikėlių neturėdavau, jau nekalbant ape blokados laikus, kai net karamelės buvo dingę... Klasė įvertindavo puikiai per žiburėlius, kai reikdavo ką nors atsinešt.
0,5 l pieno
0,5 l cukraus
Virt ant nedidelės ugnies kol sutirštės ir pradės cukrėt (jau gerai nepamenu to vaizdo, bet kažkaip visai nesunkiai suprasdavau, kad jau viskas). išpilt ant lentos ir leist sustingt. Pjaustosi sunkokai, bet įmanoma padaryt kubelius.
Pridėdavau visokių priedų (bet tik prieš pat išpilant, kad nesutrauktų pieno!): džiovintų obuolių gabaliukų, aguonų. Nuostabiai skanu būdavo su sėmenimis...
Ech... prisiminiau vaikystę, gal reiks išsivirt kada...