Turiu rūpestėlį, tik netokį gimdyti ar ne gimdyti, neturiu net minties daryti abortą, tačiau kaip pranešti savo vyriškiuik kad bus trečiojo vaikelio tėvelis.
Pirmąją turime mergaitę antrąjį berniuką, gryžus namo su antruoju jaučiausi euforijoje ir visiškoje pilnatvėje kad mūsų šeimoje yra visi šeimos nariai.
Visi mūsų vaikučiai neplanuoti, priėmėm kaip duotybę. Vyras labai išgyveno mano nėštumus, būdavo nenuotaikoj, nepalaikydavo manęs, dažnai jausdavausi vieniša.
Vaikučius vyras labai myli, tačiau, kogero kaip neretam lietuviui tėveliui tevystės meilė užgimė tik apie antrą vaikėlio mėnesį, kai nebebijo paimti ant rankų
Dabar pasibeldus trečiąjam esu sumišus, tačiau jau slenkant trečiai dienai po žinios vis nesurezgu minties, kaip pasakysiu savo brangiausiam. Su kiekvienu nėštumu jaučiu, kad dariausi vis brandesnė ir per šį nėštumą noriu išvengti visų klaidų kurias dariau anksčiau, t.y. nereikalauti per daug iš savo vyro, nes jis irgi iš išgyvena savaip. Noriu, kad šį trečiąjį kartą ir jis patirtų tą tikrą tėvystės ir laukimo džiaugsmą.
... ir jeigu jau taip atsitiko, o abejonių ką daryti turite daug - tai jo atsikratyti tikrai nesprendimas, nes tos abejonės ir liks. Mano filosofija tokia:
