Mano situacija irgi nestandartinė: vyras nori kuo daugiau, o aš visai ne.

Na, jam tai kas: į darbą išeina, kaip erelis visiems giriasi, kaip šauniai vaikus augina, o realiai grįžęs namo pareiškia teises į poilsį. Visa namų rutina, įskaitant naktinius kėlimusis, man ant galvos.
Prieš gerą pusmetį buvo kilęs įtarimas, kad galėjau pastoti, tai juoda depresija užgulė... kol mėnesinės neprasidėjo.
O vat atostogavom visi kartu, pamiršom visus rūpesčius.

Paskui nusprendžiau pas ginekologę pasirodyti (po kelių metų pertraukos). Ta man rado pastorėjusią gimdą ir kažkokią ligą dar pripaišė. O man kaip su plyta per galvą taukštelėjo

Nulėkiau, nusipirkau testą... ir kitą rytą staiga pasijutau tokia laiminga!
Dabar auginu pilvuką ir galvoju, kad trečias vaikiukas nusprendė ateiti pačiu laiku.
Papildyta:Įdomu, ką nusprendė temos autorė? Kiek suprantu, sprendimas turėjo būti jau priimtas.
Nežinau, ar galėčiau gyventi su žmogum, kuris į šeimą taip žiūri. Man kadaise įstrigo į atmintį vieno vyruko, tada dar visai studenčioko, žodžiai: "jei nemanai, kad galėtum auginti merginos vaiką, tai ir nesigulk su ja į lovą". Tada dar pagalvojau (iš dalies su pavydu, nes maniškis buvo visai dar nesusitupėjęs): O, kad, visi vyrai būtų tokie sąmoningi!