Kokia savaitele neskaiciau sios temos, tad pirmiausia noriu padekoti tau, AStonke, kad idejai sia nuoroda i straipsni "Moters" zurnale.

Jis mane taip suintrigavo, kad nusipirkau naujausia zurnalo numeri ir viska dar karta perskaiciau.
Manau, kad daugeliui, si straipsni perskaiciusiu, turejo kilti ivairiu minciu

, o man tai galva tiesiog duzge nuo ju. Tad noreciau pasidalinti savo pamastymais.
Zinoma, pries darant isvadas, butu idomu ir prasminga daugiau pasiskaityti ir susipazinti su B.Hellingerio idejomis ir teorija, nes nezinia, kiek objektyviai straipsnio autore jas pateike. Taciau viena aisku jau ir is sio straipsnio - kad sis vokietis labai kategoriskas ir nelinkes i jokius kompromisus.
Taciau, mano manymu, jis suplake i viena daug sudetingu problemu, kurioms isspresti kompromisai butini. Juk viena yra valstybes ir visuomenes parama vienisoms ir galbut gyvenimo nuskriaustoms moterims, kad jos nepalikinetu savo vaiku, ir visai kas kita - jau paliktu ir beglobiu vaiku problema. Taip pat kaip atskira ir didele problema isskirciau ivaikinimo motyvus ir busimu iteviu branduma,
kuri suprantu kaip zmogaus zinojima, jog sugebesi kitam zmogeliui padeti ir padaryti ji laiminga ne del saves, o del jo.
Taciau ta linija, skirianti "teisinga" poelgi nuo to, kuris, pasak B.Hellingerio, yra iskrypimas, tokia plonyte, o zmogaus sirdies gelmes tokios begalines, tad kas apsiimtu taip kategoriskai ja nubrezti?
Manau, kad reikia ugdyti visuomene, idant keistusi jos poziuris i sias problemas.
Tuomet nebus ivaikinama, siekiant vien tik numalsinti bevaikiu tevu sirdies skausma del neigyvendintos motinystes, kai galbut ir yra sukuriama toji baisioji paklausa beglobiams vaikams. Tuomet ivaikinti vaikai nebus auginami tarsi "nuosavybe", nuslepiant ju kilme ir saknis ir taip griaunant ju identiteta.
As tikiu, kad ivaikinimas gali buti visai kitoks, nei vaizduoja B.Hellingeris bei jo pasekejai, ir kad tai gali buti kelias i brandesne visuomene. Tai gali buti kelias, kuris daugeliui zmoniu suteiktu daug laimes ir prasmes.
Galbut esu per daug kvaila, kritikuodama tooooki autoriteta, bet man atrodo, kad revoliucija (nes butent taip as ivardinciau jo sokiruojancius pareiskimus) - ne pats tinkamiausias siuo atveju kelias spresti problemas. Manau, joms isspresti reikia daugiau sirdies ir dvasinio tobulejimo, o ne moksliniu tyrinejimu. Kitaip mus tikrai gali uzgriuti dar didesnes "bedos, kuriu gylio ir padariniu mes dar nepajegiam suvokti".