Kokia savaitele neskaiciau sios temos, tad pirmiausia noriu padekoti tau, AStonke, kad idejai sia nuoroda i straipsni "Moters" zurnale.
Jis mane taip suintrigavo, kad nusipirkau naujausia zurnalo numeri ir viska dar karta perskaiciau.
Manau, kad daugeliui, si straipsni perskaiciusiu, turejo kilti ivairiu minciu
, o man tai galva tiesiog duzge nuo ju. Tad noreciau pasidalinti savo pamastymais.
Zinoma, pries darant isvadas, butu idomu ir prasminga daugiau pasiskaityti ir susipazinti su B.Hellingerio idejomis ir teorija, nes nezinia, kiek objektyviai straipsnio autore jas pateike. Taciau viena aisku jau ir is sio straipsnio - kad sis vokietis labai kategoriskas ir nelinkes i jokius kompromisus.
Taciau, mano manymu, jis suplake i viena daug sudetingu problemu, kurioms isspresti kompromisai butini. Juk viena yra valstybes ir visuomenes parama vienisoms ir galbut gyvenimo nuskriaustoms moterims, kad jos nepalikinetu savo vaiku, ir visai kas kita - jau paliktu ir beglobiu vaiku problema. Taip pat kaip atskira ir didele problema isskirciau ivaikinimo motyvus ir busimu iteviu branduma,
kuri suprantu kaip zmogaus zinojima, jog sugebesi kitam zmogeliui padeti ir padaryti ji laiminga ne del saves, o del jo.
Taciau ta linija, skirianti "teisinga" poelgi nuo to, kuris, pasak B.Hellingerio, yra iskrypimas, tokia plonyte, o zmogaus sirdies gelmes tokios begalines, tad kas apsiimtu taip kategoriskai ja nubrezti?
Manau, kad reikia ugdyti visuomene, idant keistusi jos poziuris i sias problemas.
Tuomet nebus ivaikinama, siekiant vien tik numalsinti bevaikiu tevu sirdies skausma del neigyvendintos motinystes, kai galbut ir yra sukuriama toji baisioji paklausa beglobiams vaikams. Tuomet ivaikinti vaikai nebus auginami tarsi "nuosavybe", nuslepiant ju kilme ir saknis ir taip griaunant ju identiteta.
As tikiu, kad ivaikinimas gali buti visai kitoks, nei vaizduoja B.Hellingeris bei jo pasekejai, ir kad tai gali buti kelias i brandesne visuomene. Tai gali buti kelias, kuris daugeliui zmoniu suteiktu daug laimes ir prasmes.
Galbut esu per daug kvaila, kritikuodama tooooki autoriteta, bet man atrodo, kad revoliucija (nes butent taip as ivardinciau jo sokiruojancius pareiskimus) - ne pats tinkamiausias siuo atveju kelias spresti problemas. Manau, joms isspresti reikia daugiau sirdies ir dvasinio tobulejimo, o ne moksliniu tyrinejimu. Kitaip mus tikrai gali uzgriuti dar didesnes "bedos, kuriu gylio ir padariniu mes dar nepajegiam suvokti".
Kad Jūs žinotumėte,ką aš išgyvenau praėjusią savaitę, o vakar tai buvo epogėjus.Man teko praeiti panašiai kaip Loretai,aš irgi globoju 12 metų mergaitę ir jos 3 metų brolį.Priėjom man baisaus finalo. Pasirodo, mano nervai labai silpni, vos išlaikiau vakar, galva vos nesprogo nuo išgyvenimo, širdis atrodė sustos. mano pasisakymai kitoje šio skyrelio temoje....
O kas jum nutiko> mano mama lygiai taip pat vargo ir uzaugino aisku, bet.su ta diena kai jai suejo 18 metu ji padre dingau is namu, ir nesisrode, pusmeti kol nesibaige pinigai. mama asarojo pergyveno.. Bet gyvenimas viska sustato i vezes.
oho, bet as linkusi pritarti vokoieciu psichologo nuomonei. ta pati ir mes manau padarysim.
Gal, kai kada nors, kai užsigrūdinsiu... 
), tik jiems kažkaip lengviau atleidžiame, nei netikriems vaikams. Turbūt tai yra natūralios emocijos, nežinau.
Maniškės gimimo liudijime vietoje tėvo taip pat buvo brūkšnys, tačiau, sprendžiant iš jos brolių ir seserų išvaizdos, tėvelis - vienas ir tas pats. Ir jos kalboje tėtis figūruoja (tiesa, aš ją iš globos namų pasiėmiau šiek tiek didesnę). Kartą, kai ji eilinį kartą fantazavo kaip ten jie visi kažkur važiavo, aš jos lyg tarp kitko paklausiau "o koks tėvo vardas?" Ir ji man pasakė - tokio vardo ji tikrai negalėjo sugalvoti.
Nu jau su tom šaknim tai pakankamai prisidirbau. Užteks. Dabar tai sakau- nedrausiu niekam bendrauti su Dainium, tačiau pati tai jau jokios iniciatyvos, ne,ne,ne. Surinkti informaciją tai gal ir reikia, bet nereikia skatinti vaiko domėtis savo šaknimis, nes yra daug atvejų kad vaikas gali iškeliauti pas tėvus į savartyną iš gerų namų. Kraujas tai ne vanduo.Aš apsiribosiu paprastais atsakymais, kuo mažiau emocijų apie jo motiną, seserį ir kitus giminaičius. Labai pritarčiau tom vokiečio idėjom, nes pati irgi taip manau tik atsakydama į vaiko klausimus sakysiu būtiniausią informacijos kiekį, nesiplėsiu į jokių istorijų pasakojimą ,teisinimą jo gimdytojos ir pan.Aš atsigavau po visko ką išgyvenau, ir visiems mėginantiems mane užjausti sakau- nieko nesigailiu, vėl daryčiau tą patį, esu įsitikinusi kad elgiausi teisingai ir iš to apturėjau geras pamokas ir ateity labai pasidžiaugsiu savo mažuoju įsūniu 
,vat.
