QUOTE(litavkasam @ 2007 05 04, 14:55)
Ir močiutė neatsilieka
Papildyta:
Mama šuns bijo, o vaikas net įsirėžęs varo ir "katytė, katytė!" Net šuns šeimininkas sutriko
va, dar prisiminiau: draugės mergaitei buvo kokie 2 metai, atvaziavo pas mus i svečius. o mes katiną turim, banditą iki paskutinio plaukelio. O dar tas katinas baisiai nemėgsta svetimų. Kai tik ateina kas į svečius - katino kaip nėr, tūno kokiam kampe. Tai ką kalbėti apie vaikus? suaugęs, kad ir užmatęs tą katiną, tik paklausia, bet prie katino labai nelenda, jei mato, kad tas nenusiteikęs bendrauti. O vaikui kaip pasakyti, kad nelįstų?..
Tai va, draugės dukra, pamačiusi tą mūsų katiną (nespėjo laiku pasislėpti), pasakė tokia džiugesio pilna intonacija: KATYYYYTĖ! ir puolė to katino gaudyt. Tas, aišku, urzgia nesavu balsu, po foteliu palindęs, o merginai nors ir baubtų! - ji keturiom po tuo foteliu šliaužia... visą laiką, kol draugė pas mus svečiavosi, teko ganyt mergaitę, kad neduokdie katinui į nagus nepakliūtų (nors dar neaišku, kas kam būtų pakliuvęs

).
Bet įdomiausia buvo vėliau. Praėjo gal kokia pusė metų. Visą tą laiką draugė su dukra pas mus nesisvečiavo. O tada vėl atvažiavo į svečius. Ir buvo taip, kad mes susitikome mieste, o paskui aš pasiūliau pas mus užvažiuoti. O gyvename mes Fabijoniškėse, grynai miegamasis rajonas, namų pristatyta skersai ir išilgai, keliomis eilėmis, ir taip, kad būdavo, girtas kaimynas ne į tą namą pataikęs, išdaužė ne savo buto langus, manydamas, kad savo, ir kad žmona neįleidžia. Taigis. Važiuojame mes trise draugės automobilių pas mus namo. O draugės dukra (dar buvome pora kvartaliukų nuo mūsų namo) tik apsidairė aplinkui, ir vėl ta pačia intonacija: KATYYYYYTĖ!!!
štai kokia fenomenali mūsų atmintis!