Kaip jaučiatės bendraudami su l.taupiais draugais

parašysiu kaip taupo pakankamai turtingi žmonės. na, jei žmogus turi prie viso kito ir dar vieną namą 200 m nuo jūros Klaipėdoje, tai manau nevargingai gyvena.

švenčia gimtadienį . 35 metukai. švenčia Vilniuje, organizuoja ir kviečia svečius jo mergina. užsako restoraną, pietietišką kažkokį, nes visą vakarą prie staliuko mergina pilvo šokį šoko. atneša meniu, visi kažką užsisako, paskui pakartoja ir t.t.
nutaria kad laikas skirstytis iš ten ir paprašo sąskaitos. tada jubiliatas sąskaitos neima, o padeda į vidurį stalo, jo panelė sako:- tai po kiek mums čia reikia dabar susimest. visi susižvalgo ir ima krapštyti pinigines. sumeta padavėjui, tada gimtadienistas paklausia kiek dar trūksta ir primeta kelis litus, tikrai mažiau negu visi kiti. o jo panelė sėdi visa patenkinta, kad savo draugui gimtadienį suorgaznizavo
tiesa visi atėjo su dovanom, bent jau mūsų vien dovana apie 200 lt kainavo
tai va, atšventėm draugo gimtadienį restorane. o kad aš taip suktis mokėčiau

mokytis niekada nevelu

bet manau,kad tokia akcija-atrakcija gali praeit tik 1 kart, nes dalis zmoniu i jo kita gimtadieni arba neeis arba nenes dovanu po 200Lt. Man teko pabut tokiam labai panasiam gimtadieni, tai zinau, kad paskui daug kas ta gimce tarpusavy aptarinejo, o kitais metais puse draugu neatejo isvis nereik galvot, kad tu esi gudrus, o visi kiti durni

na šiemet jau mergina kita , tai balius vyko Klaipėdoj, balius su "pribumbasais" ir apsimokėjo pats šeimininkas. dovanos buvo neblogos, svečiai nevisi, bet kažkas prieš atvykdamas pasiklausė kiek pinigų reik pasiiimt, tai pasimetė šiek tiek ir pasakė kad laukia svečių, o ne jų piniginių.

o ko čia pasimest? Kokio klausimo jis dar galėjo tikėtis po tokio praėjusių metų giomtadienio?

nu ir prisiskaiciau istoriju, kitos atrodo, kaip is kino filmo! netiki, kad realiai taip buna..

Prisimenu as viena istorij, kuri isliks visam laukui, ka musu gerbiama aukletoja padare..
Tuo metu buvau gal 7-8 klasej, ne vyresne, turedavome visada kulinarijos pamoka ir kas kart ka nors gamindavome, ir priklausomai nuo to, kiek padarydavome, kviesdavome arba aukletoja arba kokia kita mokytoja. ta karta kepeme sausainius. pasikvieteme aukletoja, na valgeme mes su arbata ar pan. ir gan nemazai ju liko, bet visada kas likdavo pasidalindavome mes, ir dar kulinarijos mokytojai palikdavome. na o ta karta, ji jau pavalge, ziuri, kad cia nemazai liko ir klausia, ar mes koki maiseli turime. nesupratome aks ir kaip.. padaveme na ir ji sako, parnesiu savo sunui namo kaip tik nieko namie nera. ir neklausia, ar galima ar ka.. na dar kad kelis paimtu, kad pradejo krauti! pasibaisejom ir mes ir musu mokytoja.! paliko gal kelis mums, susikrove ir isejo. aciu pasake.. po to stengdavomes jos nekviesti, bet ta pastebejo ir ji pati, ir kai tik antradienis (nes tada budavo pamoka) klausdavo, ka gaminsit, tai sakydavom arba ne daug darom, arba nieko nedarom si karta, bus teorija niu kad kitaip neimanoma, viska suesdavo atsiprasant!nes jei jau eina pas mus, kai gamindavome, tai i valgykla ta diena pietu neidavo, nes zinodavo, kad gales valgyti per musu pamoka!
ir dar ta pati geroji aukletoja, sumaste plana, kai zinojo, kad paskutiniai metai, kai ji mums auletoja, o mes to dar nezinojome, sumaste savo kabineta susiremontuoti! na tevai surinko pinigus, isdaze ir t.t. kazkur nuo vieno vaiko apie 30 lt gavos, dar nepasibaigus remontams ji kaip tarp kitko pareiske, cia bus DALIS mano atsisveikinimo dovanos (dave suprasti, kad jai dar ir dovana reiks pirkti) tada pradejom aiskintis, pasirodo, ji jau seniai zinojo, kad paskutiniai metai, bet mat jai prireike kabineta suremontuoti, nes daugiau nebus kam! dovanos nepirkome, gavo tik geliu. ir zodzius, kad prisiminsit savo aukeltinius svariai isremontuotame kabinete dirbdama - o juk geri prisiminimai, geriausai dovana! nebuvo patenkinta akivaidziai, bet jos naglumas pereme virsu!

Susirinko kelios seimynos kokia tai proga prie vaisiu stalo. Visos taip plius minus pasiturincios, bet viena seimyna kiek geriau nei kitos. Bet tos seimos kaklas tokia skrega tokia skregia.... ta mes jau zinojom nuo seno. Nieko labai jau nebestebino jos vyro sulopytos kelnes ir panasus dalykai. Na va, tai vienas vaikas kaip tik tuomet gulejo ligonineje (dekuj Die, kad bent jau vaikai savo skriagumu neatsigyme, net savo mama patys patraukia per danti...). Pasisedejimui einant i gala ji paeme nuo stalo banana ir isidejo i rankine, garsiai motyvuodama, kad jos vaikui i ligonine bus kaip tik. Zinote... mes visi likome... Tai ivyko pries daugiau nei desimti metu, kai prekybos centru dar nebuvo, o mazos maisto parduotuves. Tai vat toji seimyna turejo maisto parduotuve su visais bananais ir visa kita....... gal tuo metu buvo issipardave visus bananus

Bet tai argi gaila, kad ta banana vaikui paeme, as buciau tikriausiai dar ko pridejus, jei seimininke buciau. Juk gal tiesiai is pasisedejimo vaziavo... Tik vaikui nuvezti i ligonine vieninteli banana, tai man vat sitoj butent vietoj atrodo per mazai.

Nuo tradicijų priklauso viskas...tarkim, su kuo mes bendraujam šeimomis, visada įdedama "lauktuvių" - keli vaisiai, pyrago, šakočio gabaliukas, saldainių sauja. Ir tai natūralu, visada taip...nemanau, kad kas jaučia diskomfortą iš mūsų

bet tos lauktuvės būna tada, kai žmonės labai retai matosi
ir toli gyvena

ir praejus 10metu as jau buciau pamirsus

Su mokytojom budavo visokių nesamonių, bet jos gi mažai uždirba galima atleist. Nors tavo istorijoje gerai , kad aukletoja pasikeitė, nes būtumet kenteja nežinia kiek.