Tiesa mano šeimos. Vienu metu, kai aš su broliu dar mokyklą lankėm, tėvas prarado darbą. Motina nedirbo, nes namu ūkiu užsivertus buvo iki ausų. Santaupų jokių neturėjom, giminės irgi nieko neturėjo, kad padėti galėtų. Metus sedėjom and darže išaugintų bulvių ir rengemes Humanos drabužiais (nuo apatinio trikotažo iki striukių). Tie laikai mane daug ko išmokė... Matyt taip atminty tas laikotarpis įsirėžė, kad jau praėjus penkiolika metų pagaunu save vis taupančią ant ko nors, nors pinigų stygiaus tokio jau nebėra.
Pasirodo, jei gerai ieškai padėvėtų drabužių parduotuvėje, gali atrasti tikrai nerealius daikčiukus, kuriuos tereikia išlyginti ir, jei moki laikyti adatą rankoj - persiūti sagas. Pareini su už dešimt litų pirktu maišu iš Humanos, pasėdi porą vakarų su adata rankoj, nukerpi iš vienos bliuzkos sagas, prisiūni prie kitos, užlopyji skyle ir aplinkiniai stebisi, kur tokį grožį pirkai ir ar baisiai daug mokėjai. Pasakai, kad čia "tikrų tikriausiai Dior'as ar Gucci's" ir visi patiki
O šiaip stengiuosi žiūrėti, kad produktai negestų. Niekada neišmetu maisto likučių - suvalgau vėliau. Ir šiaip, manau, su maistu reikia pagarbiai elgtis - nemesti nesuvalgytos duonos riekės, neišpilinėti į kriauklę likusio samčio sriubos nu ir t.t. Smulkmenos, gal, bet kai pagalvoji... gal ir ne.
