Na paskaičiau ir aš Noa istoriją, taigi galiu ir aš prie jos prisidėti ir pritarti viskuom ką ji parašė. Mano istorija tokia pati, tik aš pradėjau mokytis su trijų mėnesių kūdikiu trečiame kurse dieniniame skyriuje.
O viskas buvo taip: Labai norėjau leliuko

, o kai labai nori, tai ir... [smiley=mar.gif]. Antrą kursą baigiau labai gerai, prasidėjo ir nuolaidos, nes birželio 12-tą turėjau gimdyti, o kaip tik sesija. Viską susitvarkiau iki birželio 1-os, kad ramiau būtų. Vasarą galvojau kaip čia daryti, jei išeisiu akademinių, galiu ir nebegrįžti. Nutariau: reikia rizikuoti, bus sunku, mesiu. Be galo dėkinga kai kuriems dėstytojams (tiksliau dėstytojoms) už paskatinimą ir palaikymą. Sakė bandyk, sugebėsi, baigsi. Taigi ir prasidėjo. Ryte "supakuoju į tašę" ir nešuosi į paskaitas. Iš pradžių laikydavau vos ne po stalu, kad tik kitų dėmesys nenukryptų nuo įdomių paskaitų

, o vėliau, kai pamatė, kad mano "žvirblis" ne rėksnys, tai dėstytojos ir paskaitas skaitydavo ir mano vaikelį ant savo stalo pasidėdavusios pakalbindavo. Nepamirštamas įspūdis ir džiaugsmas tuo pačiu :-*. Maistą visada turėdavom kartu

, per pertraukėles už kokios spintos ar dėstytojų laboratoriniuose kambariukuose pamaitindavau iš papuko kaip sakoma ;D ir toliau mokomės. Taip praėjo trečias kursas. Lyginant su šiuo, paskutiniuoju tikri juokai. Šiemet buvo sunkiau. Jis gi jau paaugo, daugiau kuo domėtis pradėjo ir burbuliuoti, šukalioti. Tai teko ieškotis moterytės - auklytės. Bet va, kad mano mažius nelabai ją pripažino ir nenorėjo būti su ja. Kartais tekdavo ir į maisto gaminimo paskaitas nusivesti. Tai pasidarom ką nors valgyti ir degustuojam po to visi kartu.
Žodžiu mane pažinojo visas fakultetas. Dėstytojos praminė mano džiaugsmelį "profesorium"

. Tad šiaip ne taip įveikiau tuos mokslus ir nesigailiu, kad teko toks gyvenimo išbandymas. Vis bus ką senatvėj atsiminti ir kitiems papasakoti ;D
Patekę į tokią situaciją rimtai apgalvokit ir vis tik pasiryžkit. Viskas įmanoma, tik reikia norėti ir stengtis.
Sėkmės