Sveikos,
nezinau, kaip ten del to gimdymo baisumo. Man atrodo, kad nebaisu

Tiesa, gimdziau su nuskausminimu, bet is anksto tai nebuvo suplanuota. Gydytoja dar klause, ar noresiu nuskausminimo, bet as tada sakiau, kad nezinau, nes gal busiu viena is tu laiminguju

, kurios pagimdo be jokiu skausmu per pusvalandi. Tiesa, kai buvau gal 6 nestumo menesy, sedejau ligoninej ir slaugiau anyta po sirdies operacijos. Atejusi jos aplankyti kaimyne taip papasakojo apie savo gimdymus, kad pradejau galvoti - gal man ir reikia nuskausminimo. Moteriske kalbejo, kad gimdydama buvo pradejusi, kad nenori to vaikiuko, kad nemyles jo ir t.t. Pagalvojau, kad labai negerai jei vaikiukas su tokiom mamos mintim ateina i pasauly...
Atejus laikui gimdyti, gydytoja pasake, kad gimdos kaklelis atsidarineja labai letai, viskas gali stipriai uzsitesti, o jei darytu nuskausminima, greitai atsipalaiduociau ir gimdymo laikas gerokai sutrumpetu. Tai padejo apsispresti - pasirinkau epidura ir iki siol gimdyma prisimenu kaip didziausia gyvenimo svente
Pavasari turesiu dar viena

, nezinau, kaip bus si karta, bet gali buti, kad ir vel pasirinksiu nuskausminima.
Gal ir gerai tas naturalumas ir mediku nesikisimas, bet pacios pagalvokim - kai iskyla koks pavojus vaikuku ar musu paciu sveikatai (nekalbu jau apie gyvybe), visi maldaujam, kad tik darytu, ka gali ir gelbetu. O juk irgi galima elgtis naturaliai, pagal gamta, bet tada daugelis is musu vaikuku taip ir neturetume
Justinas
Paulius