Mano situacija panaši į daugelio čia esančių-skirtis noriu, be bijau...kaip kažkuri rašėt, bijau pradėt naują gyvenimą-juk viską reiks keisti.darbą turiu, bet alga nedidelė. Gyvename bute,kuriam paimta paskola.Tačiau jau beveik esu apsisprendusi ir guodžiuosi, kad blogiau nebus.Galėsiu pareit į namus, kur nieks man nedraskys akių ir negadins nuotaikos, kur nieks nerėksant mano vaikų, kur galėsiu kiek noriu gulėti vonioje

gal teks apkarpyt savo norus ir užgaidas, bet badu nemirsim, turiu rankas ...
O paskui kai pagalvoji- viskas be galo baisu...

Bet baisiausia, kad kai galvoju apie skyrybas, tai gailiuosi ne to savo vyro, ne tai, kad jo nebebus, o kaip man reiks viską pradėti vienai su vaikais? Tai kokia jau čia meilė? To ir tiek kiek jis yra pridirbęs niekad negalėsiu atleisti...