
Per tą laiką, kai gyvenam kartu, išgyvenau keletą etapų:
Gaminau iš didelės meilės ir labai stengiausi (tada dar buvau ypatingai prasta virėja, net nežinojau, kiek laiko kiaušinį virt reikia

Paskui, kai išmokau normaliau gamint, pradėjau gamint iš reikalo (sėdėjau namuose, tai nepadaryt dirbančiam vyrui valgyt kažkaip negražu, be to, namuose pigiau)
O dabar pastebiu, kad man kažkaip patinka daryt valgyt, netgi tada, kai grįžtu pavargus po darbo kažkaip pailsiu virtuvėj, persijungiu į kitą režimą
Tik vat gaila, kad MB manęs visai už tai negiria, kai bandau sakyt, kad čia toks visai sveikintinas bruožas - sako, taip ir turi būt, negyvenčiau gi su tavim kitaip
