QUOTE(PinaColada @ 2007 09 13, 03:09)
Zinai, lengva kalbeti, kai su tuo jau esi susidurus. Kai as pirma kart suzinojau, kol laukiau biopsijos rezultatu, neradau sau vietos, verkiau vos ne kasdien, isterikavau. Neisivaizduoju, kaip MB su manim tokia galejo ta laika istverti. Todel as puikiai suprantu kiekviena, kuri su tuos susiduria.
tai ir blogai darei

suprantu nezinomybe zudo ir t.t. paciai ir del saves ir del kitu nekarta norejos sienom lipt, bet siaip ar taip tai visiskai nieko nepakeis. jau tas musu pesimizmas
Jurgitele,
vienaip ar kitaip cia ne mirties nuosprendis, kas bebutu, ir reiks ta iveikt sunkiau ar lengviau. kadangi raudos tikrai negydo, o atvirksciai, tai gal reik susiimt ir pabandyt pakeist poziuri i problema. nera cia taip sunku, tik ,atrodo, zmones taip iprate del visko panikuot, jog nesivargina bandyt nebepanikuot
stenkites nesinervuoti, kol nezinot kas yra. nes jei pasakys, kad menkniekis koks, tai manau labai gaila bus menesio kanciu ir savo, ir vyro, ir vaiku. vien del seimos- tvirtybes, jei del saves neiseina.
o siaip tai man padejo(cia kai del kitu panikavau) kai tik durnos mintys galvon lyst pradeda, kartoju-viskas bus gerai- kaip uzsukta ir nesiliauju, kol neapsiraminu, arba tiesiog neleidziu sau apie tai galvot ir iskart mintis kitur nukreipiu. taip pat gerai netureti laisvo laiko, kad nebutu kada sedet ir zliumbt. na, cia reik susirast kas paciam padeda geriausiai, tik reik bandyt ir stengtis. nes juk pasiduot asaroms yra lengviausia...