laba,
pasisakysiu ir aš šia tema. savo saulytės netekau prieš tris metus kai pati buvau pagimdžius dukrytę, kuriai tuo metu buvo tik 10 dienų. Vėžys pagaliau paėmė viršų ir mums teko atsisveikinti su brangiausiu žmogumi. aš reagavau labai normaliai, nes mamukas mane gerai "apdorojusi" buvo. aiškino, kad mirties visai nebijo,kad saugos mane, kad kažkada susitiksime ir kad toliau gyvenčiau savarankiškai ir būčiau stipri. tokia ir esu. galvoju, kad ji manim didžiuotusi. stengiuosi kuo mažiau galvoti kodėl ji ir kodėl tada.... stengiuosi negalvoti ką prarado mano dukrytė neturėdama fantastiškiausios senelės. negaliu gyventi vakarykščia diena. visada prisimenu ją su didžiausia šiluma, pagarba ir gėrėjimusi, bet tik tam, kad galėčiau kažkam papasakoti kokia nereali ji buvo, ne tam, kad pagailėčiau savęs, kad jos nėra šalia ir man todėl negera.
jos netektis ir mūsų pokalbiai ligos eigoje ir susitaikymas su mintimi, kad jos nebus ir dėl to pasaulis nenustos suktis privertė mane kitaip žiūrėti į mirtį ir gyvenimą. tikriausiai paveldėjau nors mažą krislelį jos stiprybės, kantrumo ir perėmiau požiūrį į pasaulį jos kampu.
Sveikos 
Kaip matau ne man vienai skauda širdį dėl mamos netekties
savo mamytės netekau lygiai prieš mėnesį. Skaudu ne tas žodis. Nors ir sirgo daug metų cukriniu diabetu ir visada žinojau kad mamos galiu netekti anksti visada bandžiau laikytis tvirtai ir sau sakiau kad būsiu tvirta. Deja kai mamai pablogėjo ta prasme atsirado inkstų nepakankamumas baigėsi mano visas tvirtumas. Kasdiena norėjosi kaukti vilko balsu 
Mama žinojo kad jai inkstų nepakankamumas tik nežinojo kiek jai laiko prognozuoja daktarai prognozavo maximum 3mėn, mama tikėjosi dar pagyventi 5metus mečiau darbą ir prasidėjo slaugymas nes pati mama net nebegalėjo atsikelti iš lovos. Po mėn atėmė jai kalbą nebegalėjau net susikalbėti. Buvo tikrai siaubinga kai negalėjau suprasti ko ji nori galiausiai po 2mėn ji 
tos dienos turbūt nepamiršiu niekados gyvenime. Gulėjo ji jau ligoninėje, slaugėm parom neišeidami iš ligoninės. Tą dieną kaip nujausdama kad bus negerai sumasčiau kad reikia mašiną nuvaryti namo tam atvejui kad vyras galėtu atvažiuoti, nes aš tikrai nebegalėsiu vairuoti. Mama taip prašė kad neišeičiau taip rankutę tiesė kad pabūčiau. Pažadėjau kad gryšiu kaip galima bus greičiau ir išėjau. Palikau tėtį su mama, lauke dar parūkiau ir nuėjau į mašiną o rankinuką taip ir palikau ant suoliuko. Visa laimė pinigus turėjau prie savęs. Gryžus namo tik pastebėjau kad kažko trūksta. Visa buvau kaip nesava. Nieko nedariau ką planavau. Palikau mašinos raktus ir apsisukau gryžti į ligoninę. Pakeliui į ligoninę paskambino tėtis kad jau viskas
Po laidotuvių pradėjau žiūrėti kokių turiu nuotraukų su ja iš paskutinių metų. Deja labai nusivyliau nes yra tik trys nuotraukos. Negaliu aš sau atleisti kad tada išvažiavau namo. Nežinau kada skausmas atlėgs bet tikiu kad ateis laikas ir mes susitiksim taip jai pasakiau ir per laidotuves. Dabar širdyje tokia tuštuma atrodo kad netekau dalelės savęs
Tiems kas dar turi savo tėvelius ir aplamai aš dabar galvoju kad reikia kuo daugiau leisti laiko su savo artimaisiais ir įmažinti susitikimus kad būtu smagu prisiminti linksmas akimirkas kur kas lengviau būtu pamiršti pačią netektį. Pati ir stengiusi prisiminti tik linksmus nutikimus.
Kaip matau ne man vienai skauda širdį dėl mamos netekties
savo mamytės netekau lygiai prieš mėnesį. Skaudu ne tas žodis. Nors ir sirgo daug metų cukriniu diabetu ir visada žinojau kad mamos galiu netekti anksti visada bandžiau laikytis tvirtai ir sau sakiau kad būsiu tvirta. Deja kai mamai pablogėjo ta prasme atsirado inkstų nepakankamumas baigėsi mano visas tvirtumas. Kasdiena norėjosi kaukti vilko balsu Mama žinojo kad jai inkstų nepakankamumas tik nežinojo kiek jai laiko prognozuoja daktarai prognozavo maximum 3mėn, mama tikėjosi dar pagyventi 5metus mečiau darbą ir prasidėjo slaugymas nes pati mama net nebegalėjo atsikelti iš lovos. Po mėn atėmė jai kalbą nebegalėjau net susikalbėti. Buvo tikrai siaubinga kai negalėjau suprasti ko ji nori galiausiai po 2mėn ji tos dienos turbūt nepamiršiu niekados gyvenime. Gulėjo ji jau ligoninėje, slaugėm parom neišeidami iš ligoninės. Tą dieną kaip nujausdama kad bus negerai sumasčiau kad reikia mašiną nuvaryti namo tam atvejui kad vyras galėtu atvažiuoti, nes aš tikrai nebegalėsiu vairuoti. Mama taip prašė kad neišeičiau taip rankutę tiesė kad pabūčiau. Pažadėjau kad gryšiu kaip galima bus greičiau ir išėjau. Palikau tėtį su mama, lauke dar parūkiau ir nuėjau į mašiną o rankinuką taip ir palikau ant suoliuko. Visa laimė pinigus turėjau prie savęs. Gryžus namo tik pastebėjau kad kažko trūksta. Visa buvau kaip nesava. Nieko nedariau ką planavau. Palikau mašinos raktus ir apsisukau gryžti į ligoninę. Pakeliui į ligoninę paskambino tėtis kad jau viskas Po laidotuvių pradėjau žiūrėti kokių turiu nuotraukų su ja iš paskutinių metų. Deja labai nusivyliau nes yra tik trys nuotraukos. Negaliu aš sau atleisti kad tada išvažiavau namo. Nežinau kada skausmas atlėgs bet tikiu kad ateis laikas ir mes susitiksim taip jai pasakiau ir per laidotuves. Dabar širdyje tokia tuštuma atrodo kad netekau dalelės savęs
Tiems kas dar turi savo tėvelius ir aplamai aš dabar galvoju kad reikia kuo daugiau leisti laiko su savo artimaisiais ir įmažinti susitikimus kad būtu smagu prisiminti linksmas akimirkas kur kas lengviau būtu pamiršti pačią netektį. Pati ir stengiusi prisiminti tik linksmus nutikimus.
QUOTE(Sniegas4 @ 2007 04 27, 00:43)
Labai Tave suprantu, labai užjaučiu...
Stiprybės.
savo mamytes netekau geguzes 5d. tai pati blogiausia diena mano gyvenime. dar nelabai tikiu kad jos nera. vis laukiu kad paskambins. bet skambucio nera, jau menuo kaip nera. nezinau kaip gyventi toliau. jaucios kaip pametus ranka, net galva. dabar galvoju kad istikruju mylejo tik ji mane. kam dar esu reikalinga......
labai skaudu. asaros bega negaliu sustabdyti.
labai skaudu. asaros bega negaliu sustabdyti.
Aš savo mamos netekau, prieš 15 metų, t.y. kai man buvo 12 metų.
Tikrai žinau, ką tai reiškia, kaip skaudu, kai tavęs niekas neapkabina, nepabučiuoja, kai žinai, kad niekada nepasiguosi, neprisiglausi prie savo pačios brangiausios mamytės. Eina metai ir po truputį susitaikai, bet nors ir turiu savo šeimą, dukrytę, bet man taip pat labai reikia mamos. Labai dažnai ją prisimenu.
Laikykitės, visos, kas netekot savo mamyčių.
Tikrai žinau, ką tai reiškia, kaip skaudu, kai tavęs niekas neapkabina, nepabučiuoja, kai žinai, kad niekada nepasiguosi, neprisiglausi prie savo pačios brangiausios mamytės. Eina metai ir po truputį susitaikai, bet nors ir turiu savo šeimą, dukrytę, bet man taip pat labai reikia mamos. Labai dažnai ją prisimenu.
Laikykitės, visos, kas netekot savo mamyčių.
taip mergytes reikia toliau gyventi.as ir labai pasikeiciau po mamos mirties ir i viska kitaip pradejaziureti. 
sveika,
as taip pat isgyvenau mamos netekti, zinau ka tai reiskia. pries 14 metu ji netiketai paliko mane ir sese.isgyvenau kosmara.sapnavau baisius sapnus,kad ji nori mane pasiimti pas save ir t.t.bet cia nuo pervargimo, galvojant apie ja visada.lankiausi pas gydytojus,psihologus,kad butu lengviau gyventi.ilgai negalejau suvokti, kad ji negrys pas mane.reikejo daug metu ,kad suvokciau, kad jos nebus salia.O kaip truksta jos prisilietimo,glostymo, pasikalbejimu,paguodu,palaikymo.tai tik gali suprasti zmogus kuris patyre si skausma. Laikykis,laikas reikalingas tau!
as taip pat isgyvenau mamos netekti, zinau ka tai reiskia. pries 14 metu ji netiketai paliko mane ir sese.isgyvenau kosmara.sapnavau baisius sapnus,kad ji nori mane pasiimti pas save ir t.t.bet cia nuo pervargimo, galvojant apie ja visada.lankiausi pas gydytojus,psihologus,kad butu lengviau gyventi.ilgai negalejau suvokti, kad ji negrys pas mane.reikejo daug metu ,kad suvokciau, kad jos nebus salia.O kaip truksta jos prisilietimo,glostymo, pasikalbejimu,paguodu,palaikymo.tai tik gali suprasti zmogus kuris patyre si skausma. Laikykis,laikas reikalingas tau!
QUOTE(nikole1000 @ 2007 08 22, 17:20)
penktadieni palaidojau mamyte,kaip sunku net sirdi skauda.
visos nelaimes kurios musu nepalauzia, padaro mus stipresniais...
QUOTE(liudnute @ 2007 08 22, 17:27)
visos nelaimes kurios musu nepalauzia, padaro mus stipresniais...
auksiniai zodziai!
As netekau mamos spalio pirma diena..mire nuo kraujo vezio...tad labai suprantu visus, kam tai atsitiko...labai sunku tai suvokti..nzn kaip tai isgyventi..likome tryse, as, sese ir tetis..dar mociute, cia mamos mama...mums begalo sunku...nieks negalime susitaikyti su tuo...neteisingas tas gyvenimas..kai tokius jaunus zmones pasisaukia is sio pasaulio... ...
...
