Ir as begalo ilgiuosi savo mamytes, netekau jos pries pat savo 16aji gimtadieni

, pamenu, kad, net ir tada, budama to maistingo amziaus, priesgyniaudama ir atsikalbinedama ir tuo paciu lyg atstumdama ja visvien zinojau, kad ji yra brangiausias mano zmogus, kad ji niekad nenustos manes mylejus, kad ir ka bepadaryciau ar bepasakyciau.. Niu va, berasydama apsiblioviau, o dukryte valo man asaras

, ji kolkas neklausia ko verkiu, gal net nesupranta kodel mamos skruostais vandeniukas bega, bet kada nors ji tikrai suzinos kokia begalo gera buvo jos mociute ir kaip man begalo gaila, kad jos taip ir nepazino viena kitos....
O dukryte pavadinau mamos vardu