Įkraunama...
Įkraunama...

Mamos mirtis. Kaip tai išgyventi?

suprantu, kaip sunku tvarkyti namus, daiktus, kai regis, ims mama ir sugrįš verysad.gif Bet man teko tai daryt po poros mėnesių nuo laidotuvių. Sunku buvo, verkiau ir verkiau, iškilo prisiminimai.... Paskui kelis kartus sapnavau ją, kad ji nebeturi nieko, bet pati sakė, kad jai nieko ir nereikia, kad atiduoda viską, kam tik reikia. Daug daiktų, drabužių atidaviau labdarai, Caritui.
Atsakyti
QUOTE(AgnePagne @ 2010 02 17, 12:43)
O aš kad ir kaip ramiai besistengčiau reaguoti, mano emocijų malšinimas ir savęs bandymas nuteikti pozityviai pradeda lįsti visokių ligų forma. Ir jų visų pagrindas yra nervinis. Dar ir esamoji situacija šalyje labai neigiamai prie visko prisideda sad.gif

nereikia slopinti emocijų schmoll.gif kiekvienas skausmas turi būti išgedėtas, ir tiek, kiek reikia... išlietas, išsakytas, be jokių "pozityvių idėjų"... tiesiog reikia išgedėti savo skausmą... man irgi, kai atlėgo stresas, pradėjo nuvažiavęs stogas lįsti žemyn - skauda širdį, skrandį... bet žinau kad praeis..
Papildyta:
o namų tvarkymas dar laukia.... bijau net pagalvoti. teks visiškai iškraustyti tėvų namus, mano vaikystės namus
Atsakyti
Po mamos mirties sesė persikraustė gyventi į mamos butą. Kadangi daiktų daug savo turėjo, perrinkome mamos daiktus jau antrą savaitę po jos mirties. Kai sesė jau įsikūrė, išeidama iš jau jos namų apsiverkiau, suvokdama, kad jau nebėra momos namų, į kuriuos taip gera būdavo ateiti.

Turiu bėdą, gal kuri irgi ją turit. Mama palaidota visai netoli mano namų, pėsčiomis penkios minutės, gal mažiau. Bet jau antrą mėnesį niekaip neprisiverčiu ten nueiti. Nu negaliu ir viskas. Kaip tik pagalvoju, kad gal jau šiandien nueisiu, nusuku į kitą pusę ir vėl ir vėl atidedu kitam kartui. Kažkoks psichologinis barjeras....
Atsakyti
QUOTE(AgnePagne @ 2010 03 16, 21:47)
Turiu bėdą, gal kuri irgi ją turit. Mama palaidota visai netoli mano namų, pėsčiomis penkios minutės, gal mažiau. Bet jau antrą mėnesį niekaip neprisiverčiu ten nueiti. Nu negaliu ir viskas. Kaip tik pagalvoju, kad gal jau šiandien nueisiu, nusuku į kitą pusę ir vėl ir vėl atidedu kitam kartui. Kažkoks psichologinis barjeras....


Elkis kaip liepia sirdis, negali ir neik. Kapuose tik kunas, kuris laikinas, o mama tavo sirdyje ir mintyse...amzinai
Jei jauti kalte kad nenueini ant kapo, uzdek zvakele namuose, gal lengviau bus

Atsakyti
teisingai parašė wizija 4u.gif Aš irgi laikausi tos nuomonės, kad kapeliuose - kūnas, sielos apvalkalas, drabužis. O siela - kažkur, tikriausiai ten, kur jai ramu ir gera.
Aišku, abiejų tėvų kapus aplankau, kai tik galiu (toli važiuot). Bet prisimenu juos kasdien.
Atsakyti
del kapu lankymo net nezinau, nes man su masina kelios min kelio, bet irgi nedaznai nuvaziuoju, kartais mano mociute jau man ir bamba, kad per retai nueinu ir pan, nes seni zmones kitaip ziuri i kapu lankyma, jiems atrodo kuo dauzniau eini tuo labiau rupi ir pan. as net vaziuodama pro sali randu milijona priezasciu nesustoti tik nezinau kodel. o jei ir nuvaziuoju tai pastoviu kelias min kaip akmenine ir nueinu... tik visada pagalvojus apie tai kad nezinau ka reiskia tureti mama kai pati jau sukurus seima esu, kai ner kur nueiti ir pan. o tada pasipyla asaros ir taip skauda...
Atsakyti
AgnePagne - manau tu tiesiog dar nepriimi to fakto... prisimeni - "gedėjimo stadijos"? neragink savęs. Aš irgi nebuvau nuvažiavusi po keturnedėlio. ir neprivažiuočiau (užpustytas kelias buvo), ir.. nežianu. dar negaliu. dar labiau negaliu važiuoti į namus. Kažkada reiks, bet dabar negaliu.
Beje - pražilau. Nuo birželio matyt buvo per daug stresų, kad apsieičiau pleiskanomis.... sad.gif
Atsakyti
Gedėjimo stadija buvo kažkas baisaus, kraupaus.... Tik Petrašiūnų kapinės balandį, kai mamą laidojom, buvo svetingos, jaukios, su voverytėm, liuoksinčiom per pušis. Ten kažkaip skausmas aprimdavo. O dabar, kai sniego daug, kai grįžtu sutemus, tai ir nesiveržiu į tas kapines.

Atsakyti
QUOTE(byyyz @ 2009 12 21, 23:26)

tikrai labai graudi ir isskirtine istorija verysad.gif uzuojauta wub.gif
Atsakyti
QUOTE(AgnePagne @ 2010 03 16, 22:47)
Po mamos mirties sesė persikraustė gyventi į mamos butą. Kadangi daiktų daug savo turėjo, perrinkome mamos daiktus jau antrą savaitę po jos mirties. Kai sesė jau įsikūrė, išeidama iš jau jos namų apsiverkiau, suvokdama, kad jau nebėra momos namų, į kuriuos taip gera būdavo ateiti.

Turiu bėdą, gal kuri irgi ją turit. Mama palaidota visai netoli mano namų, pėsčiomis penkios minutės, gal mažiau. Bet jau antrą mėnesį niekaip neprisiverčiu ten nueiti. Nu negaliu ir viskas. Kaip tik pagalvoju, kad gal jau šiandien nueisiu, nusuku į kitą pusę ir vėl ir vėl atidedu kitam kartui. Kažkoks psichologinis barjeras....

O aš po tėvelio mirties nuvažiavau tik po metu..kitaip negalėjau.Mama važiuodavo labai dažnai ir jai pabuvus palengvėdavo,o man per daug sunku buvo.Manau ir tau ateis laikas kai noresi nuvažiuot,nespausk ir nekaltink saves..
Atsakyti
šiandien du metai, kaip nebeturiu mamos. Prieš mėnesį sukako irgi du metai, kaip neturiu tėčio verysad.gif
R.I.P.
Atsakyti
QUOTE(gryda @ 2010 04 11, 15:16)
šiandien du metai, kaip nebeturiu mamos. Prieš mėnesį sukako irgi du metai, kaip neturiu tėčio  verysad.gif
R.I.P.



Papasako, kokia tavo savijauta šiandien?
Atsakyti