Vyro sesuo- kokie jūsų santykiai?

o kam vyrui isvaziavus reikia is proto eiti?
As kaip tik dziaugiuosi atokvepio valandelemis. Namuose ramu, tylu - gali visa laika ksirti sau, kas turint dvi padauzas buna gan sudetinga.
Kaip tik nusiminiau, kad penktadieni pasikeite planai ir vyras nevaziavo pas motina -as jau irgi buvau suplanavusi pasisedejima pas drauge, kuri teko perkelti

Nes kaip nevažiuoji savo noru- tai viena, bet kai tave demonstratyviai nepakviečia- visai kas kita. Nemanau kad galesi džiagtis "atokviepio valandele", jei žinai, kad tuo metų vyro šeima džiaugsys, kad pagaliau jį pavyko palaužt ir atvažiavo vienas. O jei nuvažiuoji, nors ir nekviesta, visgi tau šypsosi, nors ir dirbtine šypsena, ir po mažu ledai tirpsta. NES bent jau nėra progos vyrui "ant smegenų pakapsiet", jis negrįžta nelaimingas, prisiklausės, kad jo žmona negerbia jo mamos, neatvažiavo (kad nekvietė pamirštama), reikėjo padėt- nepadėjo, mama su sese knygas tasyt turėjo.

arba graziai leptes, o tai ka, be prieziuros jau vieno nuo savo sijono zmona taves nepaleidzia?

Ir nuo dirbtinos sypsenos ledai netirspta, o darosi tik sunkiau bendrauti, nes reikia perlipti per save. Kai yra aiski konfliktu priezastis ir elgesys, tai yra labai lengva atitolti, pastatyti barjera ir taip neleisti saves iskaudinti. O kai tau i akis sypsosi ir meilikauja, buna sunkiau ta priezasti nurodyti ir tiek sau, tiek kitiems pagristi savo veiksmus. Jau greiciau tada galima isgirsti kaip tu anytos negerbi, jai nepadedi ir esi tokia ar anokia, nes jinai gi su tavimi taip graziai elgsiasi...

Nežinau, Silvute, gal tau amžinas karas yra priimtinas, be man ne. Sako "xudoj mir lučše dobroj ssory". (geriau prasta taika, negu geras karas). Aš irgi tokios nuomonės. Kaip bebūtų sunku. Busimų vaikų ir vyro vardan.

O šiaip pati viską gerai aprašei: nuo šypsenų, net ir dirbtinių, pasidaro sunkiau elgtis blogai, kalbėt blogai ABIEM pusėm ir todėl ledai TIKRAI tirpsta.

kaip tik atvirksciai - uzsidedi salta kauke ir viskas. Pripranti, kad negali buti jokiu jausmu, jokiu santykiu tik ignoravimas ir mandagi sypsena, kai salia yra aplinkiniu.
Ir kai yra tokios problemos, jas yra sunkiau ispresti, nes is virsaus atrodo kaip ir viskas grazu ir patingima ka nors keisti, nes visada islieka tikimybe, kad bus blogiau.

O vaikai, cia visai niekuo deti. Na nebent anyta yra paskutine kvaile ir nuteikines vaikus pries mama. Bet jeigu jinai yra nors kiek protaujanti moteris, tai tik dziaugsis anukais, kai gales ir nesakys nieko.

to labiausiai bijau
ir vyras ta pati sako, nezinom ka daryti: dabar bendraujam dazniau (buvo tam tikru priezasciu), ji gali graziai sypsotis, uztarnauti pasitikejima, o paskui "ikasti" is pasalu, kai tu nesitiki, pvz pradeti veikti per jau paaugusius ir prie mociutes pripratusius vaikus toks jau zmogus
tai vis dvejojam: gal vis gi reciau bendrauti ir stengtis kad vaikams ji nebutu seimos narys
beje, buvo jau toks pavyzdys ju seimoje, kai vaikus nuteikinejo pries tevus..

A pas mus situacija jau pagerėjo kol kas

Mireja, galiu pasirasyti po visais tavo postais, man tavo pozicija labai priimtina. Siaip man nera poreikio pailseti nuo vaiko, vyro ar namu. Darbo dienomis nesimatome, tai norime atsigriebti per laisvadienius.

Nu ka, ketvirtadienis eina i pabaiga... Buvome pas mano anyta Kaip matote - esu gyva, ale malonu tai nebuvo. Is masinos sunkiai prisiverciau islipti, o kai lipau laiptais, pasidare taip silpna, kad atrode tuoj nualpsiu Su anyta pasisveikinome, bet tik tiek. Daugiau niekas manes nei kalbino, nei siaip ko nors klause ar sake. Tai pasedejau valandike ant sofkutes prie vyro, o kai jam reikejo eiti knygu dezes sunesti, as isejau... pasivaikscioti po pieva, geliu bukieta prisirinkau Vyras sake, kad mano pagalbos nereikes, tai pagalvojau, ko as ten visiems po koju maisysiuos, o daugiau kuom uzsiimti, tai ir nesugalvojau
Vyro sesuo irgi su seima buvo ten, tai ji mane pamaciusi, net pamelo (is pykcio ar neapykantos, nezinau). Vat ar su ja susiklostys kada nors kitokie santykiai, tai nezinau
Tai va, kadangi likau gyva, tai vaziuosiu ir kita syki, kai reikes, nors niekas manes ten nei laukia, nei nori matyti. Vardan vyro, tsakant. Jis juk savo mamule turi lankyti ir jai padeti.
Po 2 savaiciu vyro sesers gimtadienis, balius bus pas anyta. Tai vat tada nevaziuosiu, nes kai pamaciau jos veido israiska siandiena, tai supratau, kad nereiketu ten rodytis ir zmogui svente gadinti. Ir siaip, pokalbyje ji nedalyvavo, vis kalbino savo mama ir pasnibzdomis su ja apie kazka kalbejo. Na, man pasirode labai negrazu ir mamos (mama vis norejo isiterpti i vykusi pokalbi, bet dukra "uzlysdavo uz akiu"), ir mano vyro atzvilgiu.

Pireja, šaunuolė

Ir nejk į tą sesės gimtadienį. Tik kokią gerą legendą paruošk iš anksto. Kad nei kas pagalvotų kad iš bjaurumo ar mandromo nenori ateit, bet ir nepagalvotų kad bijai jų.

Bet žinok, kad nelindo niekas tai gerai. Vieną kartą ramiai prie vyro pasėdėsi, antrą, žiūri jau ir ne tik pasisveikins, bet ir paklaus kaip sekasi.

Sunki pradžia mums teko, bet aš visgi tikiu, kad bus geriau. Neprarąskim optimizmo.

Su mano anyta santykiai butu visai kitaip susikloste, jei ne vyro sesuo Anyta inteligentiska ir protinga moteris, padariusi didele karjera savo gyvenime. Bet be abejo, ji palaiko savo dukters puse.
Kas juokingiausia - tai kad sesuo turetu musu atsiprasyti uz visas pridarytas ir prikalbetas nesamones. Nepaisant to, ji elgesi kaip rasiau auksciau.
Bet tiek tos. Jauciuosi esanti uz juos protingesne, labiau mylinti ir gerbianti savo vyra nei jos sunu ir broli, taigi pirma zingsni zengiau. O kaip bus toliau, ziuresim.
I gimtadieni tikrai nevaziuosiu, nemanau, kad ten manes kas pasiges. O ir klausimu, kodel nevaziuosiu, neturetu niekam kilti. Vyras vaziuos, nepaisant fakto, kad nei vieno is jo seimos nariu nebuvo mudvieju vestuvese. Iki vyro tolerancijos man dar oi kaip toli

Nu nekreipk demesio, nes as biski astresne. Nevaziuotu ir mano vyras i ta gimtadieni - jei nekviecia seimos, vadinasi nevaziuojam. Ir paskambintu mamai tuo metu ir paprasytu nuo jusu pasveikinti sese. Arba puokste nusiustume, kad labai noretume buti salia, sveikinam.

Pas mane lygiai tas pats.

Mia, aš tai vyrą išleisčiau, kaip ir būtų skaudu, nes porą kartų bandžiau neleist, oi kaip blogai gavosi Vyrui blogai. Nes pasijunta tarp dvėjų ugnių. Maniškis net slapukaut buvo pradėjęs Atseit "netyčia motiną mieste sutikau, pakvietė kavos" Tai jau geriau pačiai išleist. Bet aš tai nusiųsčiau žinutę, tipo: "sveikinu, kaip gaila, negaliu atvažiuot, sergu/ turiu reikalų/ pasižadėjau savo tėvams" Čia pagal tai, kiek įgelt nori. Jei, ypač, anyta protinga, tai įvertins. Gal pomažu supras, ir kas dėl konflikto kaltas ir "į kitą pusę" pereis.