QUOTE(flight @ 2007 01 11, 18:37)
Tikrai brrr. O dar pagalvojus, kaip jaučiasi kūdikis, staiga paimtas nuo mamos ir perkeltas nežinia kur nežinia kuriam laikui. Juolab, kad pirmosios gyvenimo patirtys įsirėžia giliausiai....
O man tuoj po gimdymo pradejo "vaziuoti stogas", cia jau pasakojau - po vienos sesutes ispuolio, kad nemoku nuvalyti uzpakaliuko, nemoku laikyti vaikucio, kad lankstausi tik ka pagimdziusi ir t.t., verkiau nesustodama. Vaikiukas pirma diena miegojo, o vakare isalko, rekia, as tai viena, tai kita kruti duodu, pieno nera. Ir taip 7 valandas, iki 1:00. Tada jau verkem abi, vaikas is alkio reke, as vos ne balsu raudojau, nes nesupratau, kas darosi. Paemiau leliu ir siaip taip nuejau iki naujagimiu skyriaus, sakau, nezinau, ka daryti, vaikas rekia, man bloga, padekit... Apramino, paeme vaikiuka, o 5 ryto kita sesute atnesa mano maze ir "grieztai paklause": "Kuri cia vaika nakti paliko? Vaika myleti reikia, o ne metyti pakampiais, kas cia per motina tokia". Po to man jau tikrai reikejo raminanciu...
Aisku, tos seseles pagalvojo, kad dar viena "gegute" pasitaike, tuoj pabegs is ligonines vaikiuka palikusi, bet juk galejo tiesiog patyleti. Ir pirmoji, ir antroji.
Man nuotaika tik dabar taisosi, o jau 5 menesiai praejo, anksciau tik ir galvojau, kad esu bloga mama, kad neteisingai priziuriu vaikuti, kad nieko nesugebu, ir verkiau, verkiau, verkiau.
Cia tik mano istorija, esu jautri, organizmas taip stipriai sureagavo i pokycius, todel gal taip ir gavosi. Geriau jau buciau namo isvaziavus tuoj po gimdymo, nebutu liudnu prisiminimu.
Ne visas personalas buvo neigiamai nusiteikes, tik pora tokiu pasitaike, bet kad blogi dalykai giliau i atminti isirezia.
Esu ypac dekinga vienai naujagimiu sk. sesutei, tokia stambi, sviesiais trumpais plaukais, visada sypsojosi, paklausus atsakydavo ir parodydavo, kas ir kaip. Gaila, jinai darbuotojos korteles irgi nebuvo isisegus, labai noreciau zinoti jos varda.